Apie lietuvių tautos išsaugojimą ir žemaičių balso svarbą
Neseniai kreipiausi į visus Čikagoje ir jos priemiesčiuose gyvenančius Lietuvos išeivius – žemaičius, kviesdamas bendrauti, rašyti apie save, kaip sekasi suktis svetimoje – daugiatautėje šalyje. Brangieji trečiabangiai ar ketvirtabangiai Žemaičiai, mane, žemaitį, labai jaudina tai, kad Tėvynėje Lietuvoje, mums išvykus duoneliauti, beliko labai mažai jaunų ir galinčių palaikyti mūsų tautos skaitlingumą šeimų. Ne kuo galime pasigirti ir gyvenantieji Čikagos žemėje: žemaitiškose ir beveik visose lietuviškose šeimose auginame vos po vieną – dvi jaunas atžalas.

Jeigu ne karas, tai seniai būtume susipykę su kuria nors ES valstybe?
Europos Komisija pagaliau paskelbė tai, ką kiekvienas Lietuvos sveiko proto pilietis ir galėjo prognozuoti – vadinamasis tranzitas tarp Rusijos Fedracijos ir jos eksklavo Kaliningrado bus. Nors tai buvo aišku nuo reglamento su sankcijų paketu priėmimo pradžios, bet Lietuvos politikai ir vėl pabandė paprieštarauti Europos Komisijos autoritetui. Kiek kartų dar reikės priminti, kad reglamentas kaip Europos Sąjungos (ES) leidžiamas teisės aktas yra tiesioginio taikymo be išlygų?

Hasta la vista, diaspora
Sekmadienį, prisimenant Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą, minėjome Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Vienybė, sakote? Jei po pusės amžiaus „Lietuvos laisvės bylos“, jei per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius diaspora vis dar savo svarbą Lietuvos valstybei įrodinėti turi, jei vis dar maldauti leisti išlikti Lietuvos piliečiais turi, gal atėjo laikas Lietuvai imti ir drąsiai pasakyti – išvykote ir nereikia mums jūsų. Liaukitės dėl Lietuvos marškinius plėšęsi. Liaukitės devynias klumpes dėl pilietybės išsaugojimo zulinę. Sudėkite pasus ir hasta la vista, diaspora.

Įgalinti pasaulio lietuviai – gynybiniai pajėgumai Lietuvai
Po pasaulį pasklidusi ir įgalinta, pilietybės ryšiais susieta diaspora tampa valstybės išgyvenimo viltimi net ir juodžiausių scenarijų atveju. Tai žinome iš pusę amžiaus trukusios laisvės bylos. Tai matome dabar. Todėl Lietuvos valstybė turėtų branginti ir puoselėti santykį su savo žmonėmis, siekiančiais išlaikyti jį per pilietybės ryšį net ir globaliame šių dienų pasaulyje.

Vakarai užkibo ant Kremliaus psichologinių manipuliacijų kabliuko
Prisimenate „refleksų valdymą“? Ši sovietinių laikų strategija, kuri tebėra Rusijos šiuolaikinės karybos pagrindas, numato galimybę pasitelkti įvairius imituojamus ir tikrus veiksmus, siekiant nukreipti priešininko sprendimus pageidaujama linkme arba juos sutrikdyti.

Drąsi Lietuvos pozicija nusipelnė palaikymo
Rasti Europos šalių, vystančių rimtą užsienio politiką yra nuviliančiai sunku. Didžiosios valstybės – neįskaičiuotinos: Prancūzija vien tuščiai pozuoja, Vokietija – ruošiasi A. Merkel pasitraukimui, paskutinei didžiosios valstybės veikėjos vardo vertai moteriai skaičiuojant paskutiniąsias savo karjeros dienas. Tuo metu Britanija svyruoja tarp priešinimosi Kinijos krečiamoms eibėms ir mėginimų prisivilioti jos turtą.

Lėktuvo užgrobimo pamokos
Iš esmės užgrobdamas svetimos šalies orlaivį ir visai tiesiogine prasme pagrobdamas žmones, Aliaksandro Lukašenkos režimas vis mažiau skiriasi nuo režimo Pchenjane. Kaip reaguoti į tokį elgesį? Pirminis vertinimas to, kas atsitiko su „Ryanair“ lėktuvu, skridusiu iš Atėnų į Vilnių ir priverstinai nutupdytu Minske, leidžia kalbėti apie kelias pamokas. Nekalbant apie teisinius niuansus ar niekuo dėtų lėktuvo keleivių išgyvenimus. Pirma, tai pati tiesiausia žinia Lukašenkos oponentams: „bijokite, nesvarbu, kur būtumėte. Mes (jaučiamės) nebaudžiami, todėl persekiosim jus visais būdais ir visur“. Žvelgiant žmogiškai, tai tikrai baisi žinutė, kuri reiškia, kad bet kas, turintis pasipriešinimo ar tik nepritarimo režimui istoriją, yra režimo taikinys.

Kada grįši į Lietuvą?
„Apie grįžimą į Lietuvą galvoja beveik visi užsienio lietuviai“, – tokia straipsnio antraštė patraukė akis prieš kelis mėnesius. Straipsnyje detalizuojama, kad apie grįžimą galvoja 79 procentai išvykusiųjų lietuvių. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai. Tai beveik du tūkstančiai išvykimo istorijų, kurias jungia tas pats ne kartą girdėtas klausimas: „Kada grįši į Lietuvą?“

Kokios Lietuvos regionų politikos norėtume
Vilniaus mieste per 2020 m. dar padaugėjo gyventojų, dar 10 tūkst. naujų. Jau ne pirmi metai tokia tendencija. Jeigu pridėsime augančias Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų ir Elektrėnų savivaldybes, kurios formaliai nėra sostinės dalys, bet iš esmės sudaro „didįjį Vilnių“, tai šiame regione tuoj gyventojų bus pusė tiek, kiek likusioje Lietuvoje, ir toliau didės. Vilniaus rajono savivaldybėje gyventojų jau daugiau nei Panevėžyje ar visoje Tauragės apskrityje. Ar tokios tendencijos yra pageidautinos, ar taip įsivaizduojame ateities valstybę?

Navalnas ir Kremliaus baimė sukurti didvyrį
Demokratinei opozicijai Rusijoje tenka spręsti sunkius klausimus, kuriuos geriausiai iliustruoja Aleksejaus Navalno apnuodijimas ir sulaikymas. Tuo tarpu Kremlius teks nuspręsti, kurią liniją rinktis – Leonido Brežnevo ar Nikitos Chruščiovo.

Kam vadovams rezidencija?
Apie valstybės vadovų rezidencijas kalbų netrūksta. Buvusio Prezidento našlė nori rezidencijos, bet jai neskirta, einantis pareigas Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė, kad jam rezidencija nereikalinga, o Premjerė Ingrida Šimonytė patvirtino, kad į rezidenciją kraustysis. Lietuva sprendžia tuos pačius rezidencijų klausimus, kaip ir kitos šalys, niekuo neišsiskiriame.

Diaspora, rankas aukštyn!
Jeigu koronaviruso bangos nesumaišys kortų, jau spalio 11-ąją rinksime naujos sudėties Seimą. Lietuvių diasporai šie rinkimai bus istoriniai – pirmą kartą specialiai suformuotoje Pasaulio lietuvių apygardoje rinksime parlamentarą vien užsienyje gyvenančiųjų balsais. Nors dauguma išeivijos aktyvistų šia žinia džiaugiasi, vis dažniau pasigirsta skeptiškų balsų, peršančių mintį dėl išankstinės kapituliacijos.