Neseniai kreipiausi į visus Čikagoje ir jos priemiesčiuose gyvenančius Lietuvos išeivius – žemaičius, kviesdamas bendrauti, rašyti apie save, kaip sekasi suktis svetimoje – daugiatautėje šalyje.

Brangieji trečiabangiai ar ketvirtabangiai Žemaičiai, mane, žemaitį, labai jaudina tai, kad Tėvynėje Lietuvoje, mums išvykus duoneliauti, beliko labai mažai jaunų ir galinčių palaikyti mūsų tautos skaitlingumą šeimų.

Ne kuo galime pasigirti ir gyvenantieji Čikagos žemėje: žemaitiškose ir beveik visose lietuviškose šeimose auginame vos po vieną – dvi jaunas atžalas.

Mūsų žemaičių ir lietuvių tautos PAČIOS SAVE NAIKINAME.

Lietuvoje, galima sakyti, nebėra rezervų LIETUVIŲ TAUTOS ATKŪRIMUI.

Tačiau, kad liūdniausia, kad ir išeivijoje LIETUVIŲ TAUTOS ŠEIMOS NESIRŪPINA SAVO GIMINĖS, SAVOSIOS TAUTOS TĘSTINUMU: LIETUVIŠKOSE ŠEIMOSE GIMDOMA PER MAŽAI VAIKŲ.

Jei šeimoje auginamas vienas vaikas – toji giminė pasmerkta išnykti;

Jei auginami du vaikai – šeima ir giminė nei auga, nei didėja...išlieka su minusu.

Jei kiekvienoje lietuviškoje šeimoje augtų ne mažiau trijų, o geriau keturi – penki lietuviški perliukai. Tik tokiu būdu ir giminės didėtų ir Lietuvių tauta neišnyktų.

O dabar LIETUVIŲ TAUTA – SPARČIAUSIAI NYKSTANTI TAUTA PASAULYJE. Pasaulinė sveikatos organizacija skelbia, kad LIETUVIAI LIGI 2035 METŲ GALI VISIŠKAI IŠNYKTI NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS.  

Gimstamumą dažniausiai „reguliuoja“ šeimų ekonominė padėtis: kai trūksta maisto ir lėšų pragyvenimui – negi gimdysi vaikus badavimui?

Didžioji dauguma trečiabangių buvo priversti palikti Lietuvą, Gimtuosius namus, Tėviškę dėl pastoviai blogėjančių gyvenimo sąlygų, bedarbystės ir mažiausių pasaulyje atlygių už darbą.

Bet, atvykus į „Svajonių šalį“ Ameriką, broliai Žemaičiai ir sesės Žemaitės, ar gi Jūs čia Amerikoje blogiau gyvenate, nei Lietuvoje? Tikrai ir ne blogiau už daugelį amerikiečių.  

Tad kodėl nesirūpinate savo šeimų, savo giminės augimu, savosios kultūringosios Lietuvių tautos IŠLIKIMU.  

TAIP – IŠLIKIMU, NES JAU ESAME ANT VISIŠKO SUNYKIMO RIBOS.

Geriausiu pavyzdžiu mums lietuviams – žemaičiams ar aukštaičiams – galėtų  tarnauti nemarioji žydų tauta, kurios šeimose auga ne mažiau šešių, o neretai ir ligi aštuonių rudaakių, nepaisant kur jie begyventų. O kaip pagarbiai ir rūpestingai jie augina savo vaikučius, kad jie taptų vienais protingiausių ir išmintingiausių pasaulyje. Todėl jų tauta jau išaugo Amerikoje ligi 18 milijonų, o pasaulyje –  ligi 28-35 milijonų.

O iš  mūsų Lietuvių tautos Tėvynėje Lietuvoje iš 4.2 milijono 1990 m. dabar 2023 m  beliko gal tik apie 1.8-2.2 milijono, o išeivijoje – net ligi 2.5, gal 3.5 milijono, skaičiuojant visų bangų išeivius ir jų palikuonis, augančius  svetimose šalyse. Tačiau kiek antrabangių ir jų atžalų nutautėjo ir nebemoka lietuvių kalbos? Didžioji dalis. Tai gręsia ir trečiabangiams, kurių nemažai, siekdami greičiau prisitaikyti prie darbdavių, patys skuba atsisakyti gimtosios lietuvių kalbos, nebemoko kalbėti lietuviškai šeimose savo vaikų. 

O be gimtosios LIETUVIŲ kalbos – neliks ir Lietuvių tautos.  

Tarp 1951-1991 metų Amerikoje apsigyvenę Lietuvos išeiviai, galima sakyti gyveno aukso amžių: iš Vokietijos atvykusieji karo pabėgėliai, buvo ir pakankamai turtingi, ir labiausiai išprususieji bei kultūringi. Dauguma jų čia greitai prasigyveno ir, KAIP GABŪS IR PASLANKŪS, greitai prasimušė į valdininkus arba išsikovojo garbingas vietas inžinierių, architektų, teisininkų ir medikų tarpe. Tai jų pastangomis plėtėsi lietuviškos kolonijos geruose Čikagos rajonuose, o juose augo nuostabaus grožio lietuviškos katalikų bažnyčios, šalia jų lietuviškos mokyklos, net ligoninės, turėjome tikriausiai vienintelę visų tautų išeivijose LIETUVIŠKOS MĖGĖJIŠKOS OPEROS studiją ir ėmėme statyti lietuviškas operas. Čikagos Skautų organizacija skaičiavo dešimtis tūkstančių narių, o skautų stovyklose vietos nepakakdavo... Kai juodaodžiai ėmė užkariauti lietuviškus rajonus, lietuviai sukūrė dar vieną lietuvišką stebuklą – Čikagos Lemonto priemiestyje, nusipirkę slovėnų kunigų seminarijos, vienuolyno ir koplyčios rūmus, čia įkūrė Pasaulio lietuvių centrą, o aplinkui jį pasistatė 10,000 namų lietuvišką  „Gintaro“ miestą.

PLC veikia didžiulė Lietuvių kalbos, istorijos ir tautinės kultūros šeštadieninė didžiulė 650 lietuviukų mokykla, daug lietuviškų visuomeninių organizacijų, muziejus, mažamečių darželis... Čikagos lietuvių krepšinio, tinklinio, futbolo, stapo teniso ir net golfo klubai.

Tačiau teko girdėti, kad lietuvių šeimos nelabai pagarbiai atsiliepia apie šį Lietuvybės palaikymo centrą. Nemažai šeimų nenoriai vežioja savo vaikučius lietuviukus į LIETUVYBĖS IŠSAUGOJIMO MOKYKLĄ.

Tačiau, klausiu Jūsų, Mielieji Tėveliai, ar Jūs nuoširdžiai palaikote lietuviškumą savosiose šeimose? Bijau, kad Jūsų namuose ir šeimose nebedainuojamos giminės aukštaitiškos, žemaitiškos, dzūkiškos ar zanavykiškos dainelės, nebevartojamos senosios šeimos patarlės, pasakėlės, šeimos lietuviškos tradicijos? Pamiršote?

Ar ne per anksti, ne per pigiai PASIDUODATE NUTAUTINIMUI?

Lietuvybė išlaikoma ir kuriama TIK LIETUVIŠKOSE ŠEIMOSE. Na sutikite lietuvaičiai – žemaičiai, kad retai kada žemaitis tuokdavosi su dzūkute dėl didelio skirtingumo ir kultūrinio nepanašumo. Bet kai Amerikoje lietuviukas tuokiasi su negre arba indoneziete... tai taip ir kyla klausimas, kodėl jie nepagalvoja, kad Šiaurinės meška, nesiporuoja su Lietuvos loke, o tuo labiau zebras su arklių kumele? Negi nesuvokiate, kad skirtingos kultūros, papročiai, net gi kūno struktūros negali atnešti laimės į Jūsų namus. Anksčiau ar vėliau, senstant tie skirtumai tikrai labiau išryškės ir bus nebeįmanoma vykdyti normalų gyvenimą.

Šeimos kūrimas – tai ne eksperimentavimas su savo likimu.

Ir pagaliau, mes, lietuviai, žemaičiai ar aukštaičiai, privalome kurti tik savas, lietuviškas šeimas, Auginti tik lietuviukus, kad išliktų mūsų Lietuvių Tauta.

O tai labai didelė atsakomybė prieš mūsų daugiatūkstantmečius Protėvius Aisčius. Pareiga ir atsakomybė prieš mūsų Tvėrėją.

Tautiškasis auklėjimas prasideda nuo Tautiškos šeimos kūrimo, lietuviškų tautinių tradicijų ir gimtosios Lietuvių kalbos pagarbaus puoselėjimo. Gimtoji kalba turėtų prasidėti jau Motinos įsčiose su lietuviškais pokalbiais su kūdikėliu... ir tuo labiau jam atėjus į platųjį pasaulį.

Kreipiuosi į jaunuosius  LIETUVIUS – Tėvelius klausdamas: AR mylėdami savuosius – gražiausius ir geriausius pasaulyje kūdikėlius, ar visuomet būnate Jiems DOROVINGAIS IR JAUTRIAIS, ATJAUČIAIS IR PAGARBIAIS PAVYZDŽIAIS?

Atleiskite, kad tenka prisiminti, kaip vienoje, lyg daktarytės šeimoje, girdėjau vaikus ištisai vartojant rusiškus ir lietuviškus negražius keiksmažodžius. Keikėsi mama ir tėtis. Supratau, kad gydytojos išsilavinimą turinti mama ištekėjo ar susidėjo su nepraustaburniu vairuotoju ir, nenorėdama konfliktų, nukrito į keiksmažodžių liūną... Kokie užaugo jų vaikai?

Teko juos sutikti po 10 metų – NEPRAUSTABURNIAI.

Ar galėtume kaltinti lietuviškų vaikų darželių auklėtojas, ar lietuviškų pradinių mokyklų mokytojus, kai  į Lietuviškos kultūros mokyklą iš lietuviškų šeimų ateina NEPRAUSTABURNIAI? Žinoma, kad ne.

Kreipdamasis į lietuvius – vyrus, su didžiausia gėda prisimenu, kad Lietuvių tauta pasaulyje užima vieną iš pirmaujančių vietų tarp alkoholiio vartotojų.

Čia, Čikagos šiauriniuose rajonuose veikia puikiai įrengti ir gero, kultūringo aptarnavimo restoranai. Juose lankosi daugelio po tarybiniu laikų įvairiataučiai atvykėliai. Tarp jų ir lietuviai.

Tad paklausykite, ką pasakoja tų gražiųjų restoranų darbuotojai – aptarnautojai ir valytoja – apie lietuvius:

„Į restoraną lietuviai atvyksta prabangiomis mašinomis, gražiai apsirengę, pasidabinę – gražu pažiūrėti. Susėdę už stalų skaniai maitinasi ir gana skaitlingai geria alkoholinius gėrimus. Vyrams, atėjus laikui parūkyti, visi išeina į rūkymui skirtas vietas. O čia ir prasideda neįtikėtini dalykai: lietuviai, RODOS, GERIAUSI DRAUGAI pradeda tarpusavyje muštis. Ir mušasi taip, kad lietuvių kraujai taškosi ant sienų. Baigę muštynes, jie eina vėl valgyti ir gerti alkoholį. Po geros valandos – eina vėl parūkyti ir pasimušti, „malonumą“ dar kartą pakartoja – ir dar kartą restorano valytojams tenka valyti lietuvišką kraują nuo sienų...“

„Kas per žmonės tie LIETUVIAI?“ – su nuostaba klausia savęs restoranų kitataučiai aptarnautojai.

Nenorėčiau tikėti, kad tarp jų buvo žemaičiai – jie gi saikingi ir kultūringi.

Bet kitataučiai apie lietuvius kalbėjo ir klausė BENDRAI: KODĖL MES – LIETUVIAI – TOKIE?

Žemaičiai, atleiskite, kad gyvenimo pavyzdžiais bandau įtraukti Jus į pokalbius.

Tikrai tikiu, kad Jūs turite ne mažiau Žemaičių tautai svarbių temų.

Tuo labiau, kad Žemaitiška kalba ne per seniausiai įgijo Tarptautiniame kalbų registre sau reikiamą pripažinimą.

Tikriausiai, daugelis girdėjote apie Žemaičių pasą... Ar gi nenorėtumėte tapti tikraisiais Žemaičiais? Galėtume ir Čikagoje ir bendrai Amerikoje įkurti Žemaičių kultūros draugiją.

Žemaitijoje prie Šatrijos kalno, kuriame jau eilę metų dega Žemaičių Dvasios Amžinosios Ugnies aukuras, šalia kurio vykdomos žemaitiškų šeimų vasaros stovyklos. Jose galėtų nuvykti ir dalyvauti Čikagos žemaičių jaunosios šeimos.

Jau yra išleisti Žemaičių kalbos vadovėliai, kuriuos garbė būtų turėti kiekvienoje žemaitiškoje šeimoje, kad mūsų jaunimėlis ne tik nepamirštų, bet ir taisyklingai kalbėtų ir rašytų ŽEMAITIŠKAI.

Pagaliau, mes, žemaičiai, ir čia Čikagos priemiesčiuose galėtume organizuoti savo Žemaitukų vasaros stovyklą, kad laisvai pažemaičiuotume, pabendrautume žemaitiškuose papročiuose, padainuotume žemaitiškų dainų, pašoktume žemaitišką suktinį, ir pasivaišintume žemaitiškai blynais...

Žemaičiai, burkimės į vieningą Žemaitišką šeimą išeivijoje, tikrai linksmiau gyvensime.

Aistis Krivaitis