Rasti Europos šalių, vystančių rimtą užsienio politiką yra nuviliančiai sunku. Didžiosios valstybės – neįskaičiuotinos: Prancūzija vien tuščiai pozuoja, Vokietija – ruošiasi A. Merkel pasitraukimui, paskutinei didžiosios valstybės veikėjos vardo vertai moteriai skaičiuojant paskutiniąsias savo karjeros dienas. Tuo metu Britanija svyruoja tarp priešinimosi Kinijos krečiamoms eibėms ir mėginimų prisivilioti jos turtą.

Ieškoti piečiau būtų bergždžia – Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje vadovauja laikinos, pasyvios ir silpnos koalicijos. Ne ką geriau šiaurėje (paralyžius Švedijoje ir Nyderlanduose, artėjantys rinkimai Norvegijoje) arba rytuose. Ukraina flirtuoja su Kinija; lygiai taip pat elgiasi Lenkija, buvusi Rytų Europos diplomatijos sunkiasvorė. Europos Sąjungos lyderiai, švelniai tariant, yra neįkvepiantys. COVIDas visur sumažino pasitikėjimą ir privertė visą dėmesį sutelkti į jį. Šalys, turėjusios būti svarbiausios sąjungininkės, Bideno administracijai kelia neviltį.

Šiame apgailėtiname paveiksle ryškiai išsiskiria viena šalis: Lietuva. Airijos dydžio Baltijos valstybė, įsiterpusi tarp Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos ir Latvijos, jau seniai yra aktyvistų tvirtovė. Joje veikia egzilinis Baltarusijos universitetas, taip pat laikomas didžio sovietų disidento Andrejaus Sacharovo archyvas. Čia plūsta Rusijos opozicijos veikėjai. Lietuva – viena iš nedaugelio šalių, kur valstybės pareigūnai yra pakankamai drąsūs susitikti su Dalai Lama.

Vis dėlto gruodį į valdžią atėjusi nauja vyriausybė šalies žinomumą dar labiau padidino. Vienas ankstyvųjų taikinių buvo 17+1 – dešimt metų gyvuojanti Kinijos iniciatyva, kurioje dalyvaujančios buvusios komunistinės šalys varžosi dėl jos politinių ir ekonominių malonių. Xi Jinpingas netikėtai pareiškė, kad vasarį rengtame šios platformos aukščiausio lygio susitikime prezidentų arba premjerų dalyvavimas yra privalomas. Šis diktatas, turėjęs sustiprinti projekto statusą, davė visiškai kitokių rezultatų, nei tikėtasi. Šešios šalys – Lietuvos iniciatyva – atsisakė paklusti. Dėl to Lietuvos ambasadorė Pekine Diana Mickevičienė buvo stalinistiniu būdu, paryčiais, iškviesta pasiaiškinti.

Lietuva nepabūgo ir paskelbė apskritai pasitraukianti iš šio Kinijos vadovaujamo „grožio konkurso“. Dabar ji siekia visiškai sužlugdyti šį projektą. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pageidauja, kad ES ir Kinijos viršūnių susitikimai vyktų tik 27+1 lygiu. Tai trikdytų Pekino režimo taktiką skaldyti ir valdyti bei didintų europiečių įtaką.

Lietuva pikdžiugiškai pažeidinėja žemyninės Kinijos režimo nustatytus tabu. Jos parlamentas surengė posėdžių dėl uigūrų genocido. Jos vyriausybė padovanojo vakcinų Taivanui, kenčiančiam nuo komunistinio režimo žemyninėje Kinijoje organizuojamo embargo. Šią savaitę buvo paskelbta apie „Taivano biuro“ – faktinės ambasados – atidarymą Vilniuje; Lietuva taip pat planuoja greitu laiku atidaryti savo atstovybę Taibėjuje. Žemyninės Kinijos režimas, mėginantis uždrausti bet kokius politinius kontaktus su saloje įsikūrusia demokratine varžove, įtūš – ir jau nebe pirmą kartą. Tačiau Kinijos prekyba su Lietuva – itin menka, tad sankcijos vargu ar būtų skaudžios.

Lietuva taip pat greitai pasiūlys humanitarines vizas tūkstančiams žmonių, šiuo metu kasdien bėgančių iš Honkongo. Tuo metu Britanijos elgesys su pabėgėliais iš jos buvusios kolonijos yra gėdingai biurokratinis ir atžarus – daugelis pripažįstami neturinčiais teisės gauti prieglobstį, pripažįstama nedaugelis profesinių kvalifikacijų, prieiga prie švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų būna kebli. Lietuva elgiasi daug toliaregiškiau. Verslūs, darbštūs, mokytis nevengiantys ir turtingi honkongiečiai taps sveikintina paspirtimi mažėjančiai 2,8 mln. žmonių populiacijai.

Kai neužsiima vienos supervalstybės nepaisymu, Lietuva atsigręžia į kitą. Ji reikalauja ES sankcijų Rusijai už kovos su korupcija aktyvisto Aleksejaus Navalno persekiojimą. Ji entuziastingai medžioja ir išvaro Rusijos šnipus. Ji smerkia Baltarusijos režimo, Kremliaus marionetės, žudikiškus ir įstatymus pažeidžiančius metodus. Ji palaiko demokratijos reikalaujančius protestuotojus, kuriems gresia kalinimas ir kankinimai. Ji priglaudžia pabėgusius ir su ištremta opozicijos lydere Sviatlana Cichanouskaja elgiasi kaip su teisėta Baltarusijos prezidente.

Visa tai turi savą kainą. Baltarusija privertė nutūpti į Lietuvą skridusį „Ryanair“ lėktuvą, kad pagrobtų du Vilniuje gyvenančius disidentus. Pastaruoju metu ši šalis pradėjo siųsti šimtus tūkstančių migrantų iš Vidurio Rytų ir kitur prie sienos su Lietuva, vildamasi (kol kas – bergždžiai) pakurstyti baimę ir įtampą. Rusija tokiems patiems ardomiesiems tikslams naudoja propagandą ir purvinus pinigus. Artimiausiu metu taip pat bus surengtos naujos Rusijos ir Baltarusijos bendros karinės pratybos. Ankstesniais metais per jas buvo repetuojamas įsiveržimas į Lietuvą. Tai reikėjo suprasti kaip šiurkštų perspėjimą šaliai, dešimtmečius gyvenusiai sovietų okupacijos sąlygomis.

Lietuva turi savų gerbėjų. Lietuviško šokolado pardavimai Taivane kilo it ant mielių, skatinant užsienio reikalų ministrui Josephui Wu. Su Kremliaus kleptokratija kovojantis aktyvistas Billas Browderis man sakė, kad Lietuva yra „vienintelė šalis, vykdanti tinkamą ir griežtą užsienio politiką“ diktatorių atžvilgiu. Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas priduria, kad Lietuva „perėmė kamuolį į savo rankas“ viso regiono vardu. Baltarusijos opozicijos lyderė S. Cichanouskaja sako, kad Lietuvos palaikymas yra „neįkainojamas“ ir kad tai yra „nuoseklumo, principingumo ir pagirtino veiksmingumo“ pavyzdys.

Slovakija seka Lietuvos pavyzdžiu Taivano atžvilgiu. Tačiau „strateginio palaikymo“, kaip jį vadina vienas sprendimus priimantis veikėjas, kol kas trūksta. Glumina, kad JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas iki šiol ignoravo Lietuvos diplomatijos vadovą.

Vertinant pagal mūsų standartus, Lietuvos vadovybė atrodo pavydėtinai kompetentinga, susitelkusi ir vieninga. Prezidentas Gitanas Nausėda yra apolitiškas verslininkas. Premjerė Ingrida Šimonytė pasitiko „Ryanair“ skrydžio keleivius, kai jie pagaliau pasiekė Vilnių. Parlamento pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen yra šachmatų didmeistrė. Už ryšius su Taivanu atsakingas Kembridžo klasikines studijas baigęs Mantas Adomėnas.

Jų užsienio politika yra populiari tarp lietuvių, prisimenančių, kad jų šalis kadaise irgi buvo supervalstybė. Reikia pripažinti, tai buvo XIII amžiuje, bet 1863 metais kartu su baltarusiais ir lenkais surengtas sukilimas prieš Rusijos carus su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“ praktiškai atrodo, tarsi būtų įvykęs tik vakar. Ši laisvę mylinti dvasia atgimė 9-ajame dešimtmetyje, kai Lietuva, vadovaujant G. Landsbergio seneliui, sukėlė laviną, nušlavusią Sovietų Sąjungą.

Kinijos komunistų partijai dėl šių lietuvių turėtų būti neramu. Na, o mes jiems turėtume paploti – ir pagelbėti.

Edwardas Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas