Demokratinei opozicijai Rusijoje tenka spręsti sunkius klausimus, kuriuos geriausiai iliustruoja Aleksejaus Navalno apnuodijimas ir sulaikymas. Tuo tarpu Kremlius teks nuspręsti, kurią liniją rinktis – Leonido Brežnevo ar Nikitos Chruščiovo.
Jo drąsa kelia susižavėjimą, o likimas – nerimą visame pasaulyje. Sausio 17 d. parvykęs į Maskvą ir iš karto sulaikytas Rusijos opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas 2019 m. rugpjūčio 20 d. išgyveno pasikėsinimą nunuodyti. Kodėl jis atsisakė Berlyne turėto saugumo ir laisvės? Kodėl buvo sulaikytas? Paprasčiau tariant, Rusijos politinis gyvenimas šiandien vėl susiduria su „Solženicyno dilema“.
Tremtis ir bejėgiškumo rizika
Rusijos opozicijos veikėjai šiandien susiduria su dilema, dažnai stebėta per visą šalies istoriją. Ar likti Rusijoje ir rizikuoti prarasti laisvę ar net gyvybę taip, kaip nutiko Annai Politkovskajai ir Borisui Nemcovui, kurie buvo nužudyti atitinkamai 2006 ir 2015 metais? Ar išvykti į užsienį, iš kur galima laisvai kritikuoti Vyriausybę, tačiau yra rizika prarasti politinį patikimumą? Antrąjį kelią pasirinko buvęs oligarchas Michailas Chodorkovskis, kalėjęs nuo 2005 m. iki 2013 m. ir galiausiai priverstas išvykti iš šalies.
Šią dilemą teko spręsti ir rašytojui Aleksandrui Solženicynui. Kalintas nuo 1945 iki 1953 m. už tai, kad kritikavo Staliną, „Gulago archipelago“ autorius iš pradžių pasirinko likti, kad paskatintų „vidinį pasipriešinimą“. Nenuilstamai rašydamas sovietų režimą kritikuojančius apsakymus, kurie kartais net būdavo publikuojami, 1970 m. A. Solženicynas pelnė Nobelio literatūros premiją ir pripažinimą Vakaruose. Tačiau 1974 m. Brežnevo įsakymu rašytojas buvo suimtas, neteko Sovietų Sąjungos pilietybės ir buvo priverstas emigruoti į Vakarus. Vermonte apsigyvenęs tremtinys nebebuvo politinis veikėjas ir tiesiog atliko moralinės sąžinės vaidmenį, radęs prieglobstį po mirtino Sovietų Sąjungos priešo sparnu.
Pagrindinis Navalno siekis yra išvengti A. Solženicyno likimo. Jam iškelta ne viena byla, jis nuolat kaltinamas esąs „užsienio agentas“. Jei Navalnas būtų bent kiek ilgiau likęs Vokietijoje, jis būtų netekęs galimybės imtis bet kokių realių politinių veiksmų, artėjant Rusijos parlamento rinkimams ateinantį rugsėjį. Jis būtų likęs „vokiečiu ligoniu“, kaip jį vadina Rusijos prezidentas.
Represijos ir rizika paversti „didvyriu“
Rusijos valdžia susiduria su sava „Solženicyno dilemos“ versija. Ar nedelsiant suimti Navalną, rizikuojant paversti jį kankiniu ir sustiprinti jo, kaip didvyrio, statusą? Ar pademonstruoti su korupcija kovojančiam ir dėl to Europos Sąjungos pripažintam oponentui atlaidumą, rizikuojant pasirodyti silpnais?
Susidūręs su vis augančia A. Solženicyno šlove, Nikita Chruščiovas pasirinko (santykinio) nuolaidžiavimo kelią. Prisidengęs „destalinizacija“, jis leido išspausdinti apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena“, kurioje aprašomos gyvenimo sąlygos Gulage. Be jokios abejonės tai paskatino vidinį pasipriešinimą. O Leonidas Brežnevas laikėsi griežtos pozicijos ir bet kokius protestus nutraukė.
Solženicyno sulaikymas žymėjo atšilimo santykiuose su Vakarais pabaigą. A. Navalno sugrįžimas į Maskvą suerzino Rusijos režimą, nes jis yra priverstas rinktis vieną iš dviejų kelių. Likus keliems mėnesiams iki Dūmos rinkimų, Michailo Mišustino Vyriausybė yra priversta pasirinkti, ar pasirodyti silpna (paleisti Navalną į laisvę), ar imtis represijų (suimti jį) ir paversti didvyriu.
Rusijos praeitis ir ateitis
Laikomas populiariu dėl to, kad atkūrė Rusijos valstybės galią tiek viduje, tiek ir užsienyje, prezidentas Putinas šiandien viešąjį šalies gyvenimą įstūmė į savą struktūrinę dilemą. Viena vertus, dabartinė politinė sistema yra užstrigusi ir jokie reikšmingi pokyčiai joje neįmanomi. Kita vertus, opozicija yra užblokuota, iš jos atimta galimybė vykdyti kokias nors reformas. Panašu, kad Rusijos politinis gyvenimas atsidūrė aklavietėje. Todėl visa Rusija šiuo metu susiduria su Solženicyno dilema. Akivaizdu, kad Rusijos, įstrigusios tarp noro keistis neturinčios valdžios ir galimybės prieiti prie valdžios neturinčios opozicijos, laukia sunki ateitis.
Cyrille Bret, Paryžiaus Aukštesniojo politinių tyrimų instituto docentė
