Žiemgalos šviesuolė, Linkuvos mokytoja, knygų autorė
Minint Stanislavos Lovčikaitės (1929–2013) 90-ąsias gimimo metines Visa Lietuva mums brangi. Tačiau kiekvienas turime joje ir savo širdžiai mieliausią, brangiausią  jos dalelytę,  kurioje esame gimę, mokęsi, dirbę, praleidę kūrybingiausius savo gyvenimo metus. Mokytojai Stanislavai Lovčikaitei toks kraštas – Šiaurės Lietuva, o dar konkrečiau – Linkuva (Pakruojo r.).

Nuo iliustracijų egzodo literatūrai iki projekto „Lietuva mano širdyje“
2017/ 2018 m. m. Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaitykloje buvo vykdoma edukacinė programa „Piešiniai iš leidinio su autografu“. Gimnazistai atskleidė savo kūrybinius gebėjimus, analizavo gimnazijos leidinių su autografais kolekciją, giliau susipažino su pasirinktais leidiniais ir juos iliustravo. Tai jau praeitų mokslo metų veikla. Kodėl dar kartą stabtelėjome prie edukacinės programos „Piešiniai iš leidinio su autografu“?

Kaip senovės lietuviai švęsdavo Velykas?
Velykos – pati džiugiausia ir labiausiai laukiama pavasario šventė. Šiemet jas švęsime balandžio 21 dieną. Ką žinome apie Šv. Velykų papročius ir tradicijas? Velykos – gamtos atbudimo, džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių šventų Velykų laiką. Švenčiama visada pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Todėl ir vadinama kilnojama švente. Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Kai kas mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės pasirodo su atgimstančia gamta ir pasitraukia po pirmojo Perkūno.

Margos humoro pievos
Dėmesio! Artėja Balandžio pirmoji – Tarptautinė humoro diena, pasiruoškite perskaityti, išgirsti netikėčiausių istorijų, naujienų – visos virtualių pojūčių organizavimo tarnybos sieks jus nustebinti išradingomis apgaulėmis.  – Aprylius! – net liūdna tiesa, virsta graudžiu humoru...  Turininga pasaulio periodinės spaudos istorija – tai ir karikatūros istorija. Prieš šimtmetį, kitą, ne tik revoliucijų koviniai lapeliai, bet ir solidūs, aukštuomenei skirti laikraščiai, skaitytojų dėmesį, populiarumą, pelnė ir dėka satyrinių, humoristinių piešinių, šaipūniškų šaržų, nuotaikingų kasdienybės škicų.

Knygnešystė, atviri pokalbiai ir edukacija
 Gyvename besikeičiančių informacinių technologijų laikmetyje, bet prisilietimas prie knygos, jos šnarančių lapų yra labai šiltas, artimas ir labai brangus. Nedidelis laiko tarpas nuo Knygnešio dienos – kovo 16-osios iki balandžio 2-osios – Tarptautinės vaikų knygos dienos. Šioms datoms paminėti organizuojama nemažai priemonių ir visos jos skiriamos knygai, skaitymui populiarinti. Dvi datos ir dvi asmenybės. Jurgis Bielinis – Lietuvos knygnešys, tituluojamas knygnešių karaliumi ir Danijos poetas, rašytojas, garsus pasakininkas Hansas Christianas Andersenas. Per jų gimimo dienas skiriama daug dėmesio knygoms. Paminėjus Knygnešio dieną ir pasitinkant Tarptautinę vaikų knygos dieną, kalbinau Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekininkę Dalią Laucienę ir menų mokytoją Ingą Vagonę. Išsirutuliojo šiltas ir atviras pokalbis.

Dailininkui, menotyrininkui Albertui Vaidilai – 75-eri! Sveikiname!
Būsimasis dailininkas, menotyrininkas ir žurnalistas Albertas Vaidila gimė 1944 metais Šiauliuose. Su šiuo miestu jį daug kas riša. Čia baigė vidurinę, čia pradėjo dirbti. Šiauliuose buvo jo pirmieji žingsniai megėjiškoje, vėliau ir profesionalioje žurnalistikoje. Nemažai metų dirbo Šiaulių miesto laikraščio kultūros skyriuje. Daugiausiai rašė filosofijos, kultūros, architektūros, profesinės ir liaudies dailės klausimais, recenzavo parodas, spektaklius, dalyvavo televizijos ir radijo laidose. Dirbo ir dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute, dėstė meno istoriją.

Maironio eilėraščiai suskambo ir baltarusių kalba
Žinomas žurnalistas Vytautas Žeimantas išleido unikalią knygą – garsaus lietuvių poeto Maironio eilėraščių rinkinį lygiagrečiai lietuvių ir baltarusių kalbomis. Rasa Pilvelytė - Čemeškienė kalbasi su knygos autoriumi Vytautu Žeimantu.

Žymus – užmirštas lietuvių kalbininkas, kunigas Kazimieras Jaunius
2019 m. kovą sukako 111 metų nuo žymiojo  lietuvių kalbininko, lyginamosios kalbotyros garbės daktaro, profesoriaus, kunigo Kazimiero Jauniaus mirties. Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. Lembo kaime, dabartinės Šilalės rajone. Jo tėvai – Veronika Grigaliūtė ir Juozapas Jaunius. Teigiama, kad Kazimiero Jauniaus tėvas buvo labai sumanus ir gabus ūkininkas. Nors nemokėjo rašyti, gebėdamas skaityti gerai išmanė valstiečių žemės valdymo įstatymus, servitutų taisykles ir su noru padėdavo aplinkiniams žmonėms įvairiausiais patarimais. Tėvo gabumus, matyt, paveldėjo ir penki vaikai – keturi sūnūs ir dukra. Vyriausias jų – Kazimieras Jaunius – tapo kunigu ir žymiu kalbininku, jauniausias Pranciškus – gydytoju, o kiti vaikai – Antanas – Laurynas, Dominikas ir Marija, pasiliko kaime ir dirbo žemės ūkio darbus.

Ir vis dėlto – žemaičių kalba ar tarmė?
Žemaičiui ir aukštaičiui ne taip lengva susikalbėti. Žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir kitų lietuvių tarmių. Juk pagal kalbą žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi daugiau negu rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, estų ir suomių, šiaurės vokiečių ir olandų kalbos.

Archeologiniai tyrimai Gedimino kalno šlaituose
„Įtampos tikrai buvo. Dirbome ir kai lijo, ir kai snigo, ir kai gruntas čiuožė. Dirbom tikrai ekstremaliomis sąlygomis. Kartais tyrimus tekdavo stabdyti dėl saugos reikalavimų“, – pasakoja archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje skaitysianti paskaitą apie Gedimino kalno šlaituose vykdytus archeologinius tyrimus.

Virtualioje galerijoje – beveik 6000 vaikų piešinių Sausio 13-osios tema
Lietuvos nacionalinis muziejus pristato virtualią galeriją http://sausio13.lnm.lt/, kurioje – beveik 6000 piešinių, vaizduojančių Sausio 13-osios įvykius vaikų akimis. Visi piešiniai sukurti 1991 metais, netrukus po to, kai rusų desantininkai bandė užimti televizijos bokštą ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastatą.

Du lietuvių literatūros dešimtmečiai: ką skaitėme tuomet ir kuo žavimės šiandien?
Prieš du dešimtmečius Lietuvos literatūros padangėje visu ryškumu spindėjo tokie vardai kaip Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis, Sigitas Geda ar Jurgis Kunčinas. Ir nors per tą laiką teko atsisveikinti su vienais ryškiausių kūrėjų, jų kūryba iki šiol aktuali, skaitoma ir turbūt ilgai tokia išliks. Savo ruožtu specialistai pastebi, kad per dvidešimt metų subrendo nauja rašytojų karta, sužibo naujos žvaigždės, o profesionalų pozicijas stiprino tuo metu kūrybos keliu dar tik pradėję eiti autoriai.