Velykos – pati džiugiausia ir labiausiai laukiama pavasario šventė. Šiemet jas švęsime balandžio 21 dieną. Ką žinome apie Šv. Velykų papročius ir tradicijas?

Velykos – gamtos atbudimo, džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių šventų Velykų laiką. Švenčiama visada pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Todėl ir vadinama kilnojama švente. Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Kai kas mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės pasirodo su atgimstančia gamta ir pasitraukia po pirmojo Perkūno.

Trečioji Velykų diena – (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta. Tą dieną, kad ledai javų neišdaužytų, buvo draudžiama arti, akėti ar kaip kitaip žemę judinti, netgi kuolą žemėn kalti nevalia.

Atvelykis dar vadinamas vaikų Velykėlėmis. Švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus.

Kiaušinis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.

Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.

Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

Gyvatės laikytos požemio gyventojomis. Tikėta, kad jos globoja derlių, pasirodžiusios pavasarį, prikelia augmeniją ir gyvūniją. Žmonės buvo įsitikinę, kad ir mirusiųjų vėlės iš anapus žemėje pasirodo gyvatės pavidalu. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyvybės žadinimą.

Kiaušinių marginimas: Nuo seno tikėta, kad margutis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų. Marginama ir vašku (simbolių reikšmė ta pati), svogūnų lukštais, žolynais. Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

Velykų Bobutė (Velykė): Gerokai primirštas Velykų personažas. Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų – po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, jai padeda kiškučiai, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja. Tiems kam labiau pasisekdavo Velykų Bobutė lankydavo ir padalindavo margučius, džiovintus obuoliukus, kriaušiukus, riešutėlius, pažaisdavo

Velykų eglutė (medelis): Seniau ji daug kam būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, įvairių formų sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9 – 12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės (medelio) kiaušiniai žmogui neša laimę.

Pramogos, apeigos

Kiaušinių ridinėjimas: Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Sekasi ir tam dalyviui, kuris puikiai žinodamas kiaušinuko sukiojimosi ypatybes sugeba pataikyti į svetimą margutį ir taip išlošti jų kuo daugiau.

Kiaušinių mušimas: Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė – išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka, nors tokių „ gudruolių“ visada pasitaikydavo).

Kiaušiniavimas: Kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7–8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie durų (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikučius. Žinoma atėjus nevalia pamiršti pasveikinti su šventėmis.

Dėdinėjimas: Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti – eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne – vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų…

Lalavimas: Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus. Buvo lankomi ir netekėjusių merginų namai – linkint ištekėti…

Laistymasis vandeniu: Šis Velykų paprotys primirštas, tačiau nuo seno žinomas. Anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi vandens. Su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas vyrams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Supimasis sūpuoklėse: Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.

Yra ir daug visokių draudimų:

Velykų dieną negalima ilgai miegoti – galvą skaudės.

Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).

Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.

Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.

Neužmirškime, kad…

Velykų rytą, jeigu anksti atsikelsi, gali pamatyti, kaip šoka kopdama saulutė.

Jei Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, nusiprausi šaltu vandeniu, jokie skauduliai neaugs.

Velykų dieną reikia kelti triukšmą, linksmintis. Taip nubaidysi nuo gyvenvietės, namų visas negandas, piktas dvasias.

Velykų rytą nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.

Marginto kiaušinio lukštų nevalia mėtyti kur pakliuvo – reikia užkasti gale lauko, sodybos, po tvarto slenksčiu (apsauga nuo nelaimių, geras derlius, prieauglis).

Kad namuose visus metus būtų skalsa, darna pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, visiems jiems po dalelę to kiaušinio padalink.