Dėmesio! Artėja Balandžio pirmoji – Tarptautinė humoro diena, pasiruoškite perskaityti, išgirsti netikėčiausių istorijų, naujienų – visos virtualių pojūčių organizavimo tarnybos sieks jus nustebinti išradingomis apgaulėmis.
– Aprylius! – net liūdna tiesa, virsta graudžiu humoru...
Turininga pasaulio periodinės spaudos istorija – tai ir karikatūros istorija. Prieš šimtmetį, kitą, ne tik revoliucijų koviniai lapeliai, bet ir solidūs, aukštuomenei skirti laikraščiai, skaitytojų dėmesį, populiarumą, pelnė ir dėka satyrinių, humoristinių piešinių, šaipūniškų šaržų, nuotaikingų kasdienybės škicų.
Menotyrininkai humoristinės, satyrinės grafikos pradmenų randa Antikos dailėje, įžiūri pirmykščių bendruomenių plastinėje kūryboje, tačiau tikroji karikatūra gimė, suklestėjo laikraščių ir žurnalų puslapiuose XVIII – XX amžiais. O naujajame, dabartiniame šimtmetyje, gal jau atsisveikiname su šiuo dailės ir žurnalistikos žanru? Skaitmeninėje epochoje prasidėjęs vizualinės informacijos tvanas paskandino karikatūrą – video naujienos, filmai, milijardai nuotraukų, socialinių tinklų saviprodukcija, kompiuterinių žaidimų kakofonija kasdien tiesiog pagrobia, svaigina mus, prikaustytus prie didesnių ar mažesnių ekranų. Įpratome tuos vulkaninius reginių proveržius stebėti be atidos, vienam kadrui skirdami šimtąją sekundės dalį, tad, jei kada kur ir šmėsteli karikatūra, – nebemokame stabtelėti, įsigilinti, suprasti, pagauti humoro idėją, įvertinti grafinę raišką, ezopinę kalbą.
Akis – svarbiausias informacijos teikėjas, tad taip nuolankiai įsiekraninę, greitai visą aplinkinį pasaulį pradėsime matyti, suvokti tik kaip prastos režisūros video filmą?
Šiandien karikatūra, o ir visa humorografija – dinozaurų menas, ar, gal, ateities klasika? Greičiausiai – antrasis variantas. Jau dabar ne vienas bandome atsikratyti priklausomybės – beprasmio spoksojimo į ekraninus srautus. Spėju, netrukus, beišnykstanti „popierinė spauda“ atgims (prisimenu eiles prie spaudos kioskų, laukiant „Vakarinių naujienų“), vėl su malonumu, gurkšnodami kavą, vartysime šiugždančius laikraščių lapus, tarp skilčių, iliustracijų, nuotraukų ieškodami, kas patrauks mūsų dėmesį. Be abejo, vizualinių komunikacijų meną, kaip modernybės būtinybę, studijuosime mokyklose ir universitetuose, o viena iš tyrimo sričių – bus karikatūros, humorografijos istorija.
Plačiąsias spaudos lankas apžvelgus aiškėja, kad ne visur karikatūrą teks reanimuoti. Lotynų Amerikos šalyse pieštinis humoras klesti kaip visada; Irane, Turkijoje, jų kaimyninėse šalyse karikatūra vis dar naujas reiškinys, bet ten juokauja jau šimtai dailininkų. Atspėjote, humoro neapleido nei prancūzai, italai, ispanai, net ir vokiečiai, švedai, belgai. Žurnalas „New Yorker“ leidžiamas, be abejo, Niujorke, štai jau beveik šimtą metų (nuo 1925) spausdina bene geriausią pasaulyje pieštinį humorą.
Kasmet, mūsų ašarų pakalnėje, kaip kartais įvardinama Žemės planeta, rengiami šimtai tarptautinių karikatūrų parodų, konkursų. Vilniuje, balandžio pirmąją, Rotušėje atsidarys jau 51-oji Lietuvos karikatūristų, galima patikslinti – asmeniškai Jono Varno, jau tiek metų (be pertraukos!) inicijuojama paroda. Jei pripliusuotume 1961-aisiais Vilniaus valstybinio dailės muziejaus surengtą respublikinę karikatūrų parodą „Juokas -– dalykas rimtas“, kurioje dalyvavo grandai: Stasys Krasauskas, Sofija Veiverytė – Liugailienė, Telesforas Kulakauskas, Algirdas Šiekštelė, Fridrichas Samukas, Galina Rozinienė, Leonas Rymeikis, Ignas Adakris Martinaitis, Jonas Kasčiūnas, Juozas Buivydas, Romas Palčiauskas ir kiti, jei priskaičiuotume Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Marijampolėje organizuotas tų miestų dailininkų, bei Rimanto Baldišiaus surengtas tarptautines parodas Šiauliuose, prisimintume ir personalines šalies dailininkų ekspozicijas, paaiškėtų, kad Lietuvos karikatūra – parodinė ir publikuota, turi pašėlusiai puikią „biografiją“, talentingus autorius, komunikacijų meno tyrėjų vertą istoriją.
Čia spausdinamas savo humorografijas publikuoju ir tarptautiniame karikatūrų tinklalapyje „toonpool“, bei bloge „K.K.Šiaulytis GALERIJA“. Kviečiu apsilankyti, pasižvalgyti!
Dail. Kazys Kęstutis Šiaulytis
