Stephenas Hawkingas įsitvirtino mokslo pasaulyje suvienijęs reliatyvumo bei kvantinės mechanikos teorijas ir tapo visuomenės ikona dėl savo mokslo populiarinimo knygų ir pergalės prieš neišgydomą ligą. Žymusis fizikas mirė trečiadienį savo namuose Kembridže artimųjų aplinkoje. Jam buvo 76-eri.
Kembridžo universitete dirbęs mokslininkas dar karjeros pradžioje kartu su matematiku Rogeriu Penrose‘u apskaičiavo, kad visata turėjo prasidėti didžiuoju sprogimu, o galiausiai joje liks tik juodosios skylės. Kiek vėliau jis atskleidė, kad juodosios skylės, skirtingai nei manyta, ne tik traukia visą materiją į save, bet ir labai mažą dalį jos išspinduliuoja, o tai reiškia, kad kada nors išnyks ir jos. Dabar ši teorija žinoma kaip Hawkingo radiacija.
Stephenas Williamas Hawkingas gimė 1942 m. Oksforde, augo intelektualų šeimoje, ją apibūdino kaip „šiek tiek ekscentrišką“. Oksfordo universitete jis studijavo kosmologiją, tačiau studijos jam buvo nuobodžios. Daktaro laipsnį Hawkingas gavo Kembridže 1966 m., praėjus 3 metams, kai jam buvo nustatyta amiotrofinė lateralinė sklerozė ir pranešta, kad gyventi liko daugiausia pora metų.
Dar prieš įgydamas daktaro laipsnį jis susituokė su pirmąja žmona Jane Wilson. Su ja susilaukė trijų vaikų ir vėliau teigė, kad būtent žmona suteikė jam priežastį kabintis į gyvenimą.
Mokslininko būklė nuolat blogėjo, tačiau 8 dešimtmetyje jis paskelbė pagrindines savo astrofizikos teorijas. 1988 m., praėjus 3 metams, kai visiškai prarado galimybę kalbėti, jis išleido „Trumpą laiko istoriją“, tapusią viena labiausiai skaitomų mokslo populiarinimo knygų pasaulyje – jos tiražas pasiekė 10 mln. Paskelbus žinią apie jo mirtį, „Trumpa laiko istorija“ vėl šovė į „Amazon“ bestselerių sąrašo viršūnę.
Vėliau Hawkingas parašė dar kelias mokslo populiarinimo knygas. Po 25 metų nuo vedybų Hawkingas išsiskyrė su Wilson ir netrukus vedė vieną iš savo slaugių Elaine Maison. Ši santuoka taip pat vėliau nutrūko.
Kaip atkreipia dėmesį „Wired“, kaip mokslininkas Hawkingas nemažai klydo. Kurį laiką jis manė, kad juodosios skylės sunaikina informaciją, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Jis taip pat manė, kad niekas niekada neras Higgso bozono, tačiau CERN mokslininkai jį aptiko 2012 m.
Šias klaidas nustelbia jo teorijos, aprašančios singuliarumą – būseną, kai materija yra tiek suspausta viename taške, kad fizikos dėsniai nebeveikia, – ir skaičiavimai, parodantys, kad kvantiniai svyravimai visatos pradžioje lėmė galaktikų susikūrimą.
Vis dėlto Hawkingas įžymybe tapo ne tik dėl to – ne mažiau svarbu tai, kad jis tapo kovos su neįveikiama liga simboliu ir turėjo puikų humoro jausmą. Jis ir pats pripažino, kad „atitiko neįgaliojo genijaus“ stereotipą.
Declanas Fahy, Amerikos universiteto komunikacijos profesorius, tiriantis mokslininkus kaip visuomenės veikėjus, sako, kad dėl savo išvaizdos Hawkingas tapo „gryno intelekto simboliu“, o šis įvaizdis rezonavo visame pasaulyje.
Kitas veiksnys, dėl kurio Hawkingas buvo laukiamas svečias televizijos laidose ir tapo filmų bei serialų personažu, yra jo humoras. Įrodydamas, kad kelionės laiku neegzistuoja, mokslininkas buvo surengęs vakarėlį keliautojams laiku, tačiau apie jį pranešė tik jam pasibaigus. Nė vieno svečio jis nesulaukė.
2014 m. komikas Johnas Oliveris savo laidoje Hawkingo paklausė, ar egzistuoja paralelinė visata, kurioje jis yra protingesnis už žymųjį fiziką. „Taip, – atsakė Hawkingas ir vos šyptelėjo. – Taip pat egzistuoja visata, kurioje esi juokingas.“
Jo teorijos apie juodąsias skyles ir visatos istoriją yra plačiai pripažintos mokslininkų, tačiau Hawkingas taip ir negavo Nobelio premijos.Kaip rašo „Time“, problema yra ta, kad niekas šiuo metu negali įrodyti, jog Hawkingo radiacija egzistuoja, nes reikėtų laukti milijardus metų, kol išgaruotų pirmosios juodosios skylės.
Paskutiniais metais Hawkingo būklė vis blogėjo. Iš pradžių jis bendravo kompiuteriu, nuskaitančiu jo rankų ir akių judesius, galiausiai galėjo suformuoti tik vieną žodį per minutę su įrenginiu, fiksuojančiu skruosto raumenų judesius. Buvo baiminamasi, kad fiziko intelektas liks užrakintas sukaustytame kūne. Gyvenimo pabaigoje fizikas sprendė vieną sudėtingiausių mokslo problemų – kvantinės mechanikos ir gravitacijos santykį.
