Archeologai Egipte aptiko pėdsakus tokios siaubingos epidemijos, kad vienas senovės rašytojas tikėjo, jog pasaulis artėja link pabaigos.
Harvos ir Akhimenru kapaviečių komplekse vakariniame senovės Tėbų miesto pakraštyje (dabartiniame Luksore) kasinėjusi archeologų komanda, priklausanti Italijos Luksoro archeologinei misijai (MAIL), atrado kūnus, uždengtus storu kalkių sluoksniu (kuris senovėje naudotas kaip dezinfekcijos priemonė). Tyrėjai taip pat rado tris krosnis, kuriose buvo gaminamos kalkės, bei gigantišką laužavietę su daugybės epidemijos aukų palaikais.
Kalkėse rasti keramikos dirbinių likučiai leido tyrėjams nustatyti šių šiurpių įvykių datą – jie vyko III a., tuo laiku, kai epidemijos protrūkiai, dabar vadinami „Kiprijono maru“, nusiaubė visą Romos imperiją, įskaitant Egiptą.
Šventasis Kiprijonas buvo Kartaginos (Tuniso miesto) vyskupas, manęs, kad epidemija rodo, jog artėja pasaulio pabaiga.
Siautusi maždaug 250-271 m., ši epidemija, „pasak kai kurių šaltinių, vien Romoje per dieną nužudė daugiau kaip 5 000 žmonių“, - vėliausiame Egipto tyrėjų asociacijos leidžiamame „Egipto archeologijos“ numeryje rašo Francesco Tiradritti, MAIL direktorius.
Tiradritti komanda šios kūnų deginimo veiklos ženklus atrado 1997-2012 m. laikotarpiu. Kartu rastas ir paminklas, pastatytas VII a. pr. m. e. ir skirtas vyriausiajam valdytojui Harvai. Po Harvos mirties, egiptiečiai ir toliau naudojo jį komplekse (Akhimenru buvo Harvos įpėdinis, čia pasistatęs savo kapavietę). Tačiau po epidemijos metu čia vykusio kūnų deginimo, paminklas buvo apleistas ir daugiau niekada nebenaudojamas.
Komplekso naudojimas „infekuotų kūnų deginimui suteršė paminklo reputaciją ir prakeikė jį amžiams trukusiai užmarščiai tol, kol kapų plėšikai XIX a. pradžioje neįėjo į šį kompleksą“, - rašo Tiradritti.
Pasaulio pabaiga
Kiprijonas paliko itin šiurpius užrašus apie tai, kaip prieš mirtį kentėjo ligos aukos. „Žarnos, atsipalaidavusios į nuolatinį tekėjimą, išskiria kūno jėgas, o fermentuose kilusi ugnis virsta gomurio žaizdomis“, - rašė jis lotynų kalba veikale, pavadintame „De mortalitate“. „Žarnynas yra purtomas nuolatinio vėmimo, o akys dega išsiskyrusiu krauju“, - rašė jis, pridedamas, kad „kai kuriais atvejais, dėl užkrėtimo ir puvimo nukrenta pėdos ar kitos galūnių dalys“.
Kiprijonas tikėjo, kad tai reiškia, jog pasaulis artėja link pabaigos.
„Dievo karalystė, mylimi broliai, pradeda artėti; su pasaulio išėjimu ateina gyvenimo apdovanojimas, amžinojo išganymo džiaugsmas ir amžinoji laimė bei dingusio rojaus grįžimas...“ (Ištrauka iš knygos „Ante-Nicene Fathers“, išverstos Philipo Schaffo 1885 m.).
Nors pasaulis, savaime aišku, nesibaigė, epidemija susilpnino Romos imperiją. „Ji pražudė du imperatorius – Hostilianą 251 m. ir Klaudijų II Gotą 270 m.“, - rašo Tiradritti. Jo teigimu, „paprastai manoma, kad „Kiprijono maras“ rimtai susilpnino Romos imperiją ir pagreitino jos žlugimą.“
Neseniai Luksore atkasti palaikai akcentuoja epidemijos pavojingumą. Tiradritti vadovaujama komanda nerado jokių įrodymų, kad aukoms deginimo metu buvo atliekamos kokios nors religinės apeigos. „Mes rado požymių, kad lavonai buvo arba deginami, arba užkasami kalkėse, - sakė jis interviu „Live Science“. – Jie turėjo juos sunaikinti nė kiek neprarasdami laiko.“
Kas sukėlė epidemiją?
Šiuolaikinių mokslininkų manymu, epidemija galėjo būti kokia nors raupų ar tymų forma. Nors šių žmonių palaikų atradimas suteiks antropologams naujos medžiagos tyrimams, Tiradritti įspėja, jog iš kūnų nebus įmanoma išgauti DNR.
Nors pastaraisiais metais daug pranešama apie tai, kaip tyrėjai išgauna DNR iš mumijų (pavyzdžiui, Tutanchamono), Tiradritti „Live Science“ sakė netikintis tokių senų subjektų rezultatais.
„Tokiame klimate, kaip Egipto, DNR yra visiškai sunaikinama“, - sakė jis. Jo teigimu, DNR laikui bėgant suyra, o senovinės DNR pėdsakų geriausia ieškoti amžinajame įšale, kurio Egipte nėra.
Milžiniškame Tėbų nekropolyje esantis Harvos ir Akhimenru kompleksas, kurį MAIL kasinėja nuo 1995 m., yra vienas didžiausių privačių laidojimo monumentų Egipte. Tiradritti pažymi, kad jis laikomas pagrindiniu monumentu tiriant Egipto meną, žinomą kaip „Faraonų Renesansas“, kuris tęsėsi nuo VII a. pr. m. e. pradžios iki VI a. pr. m. e. vidurio. Tuo laikotarpiu, teigia Tiradritti, menininkai kūrė novatoriškus naujus darbus, kurie rėmėsi senesnėmis Egipto meno tradicijomis.
