Padėkime, kad vargstančių šeimų mažyliai nebūtų atskirti nuo mamų!
Šiemet jau penkti metai, kai Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija rengia kalėdinį vajų, skirtą paremti „Motinos Teresės Šeimų namus“ Šiauliuose. Prieš penkerius metus čia galėjo prisiglausti tik dvi šeimos; gerų žmonių aukų dėka Šeimų namuose dabar prieglobstį gali surasti iki trylikos šeimų.

Antropologas J.H. Eriksenas: pasaulis keičiasi per greitai
„Perkaitimą mes matome žmogaus veiklos destabilizuojamoje gamtoje. Matome jį ekonomikoje, kuri tapo labai nepastovi ir nenuspėjama (...) Matome perkaitimą ir tapatybės sferoje – atsiranda perkaitusios tapatybės, labai smarkai besiremiančios skirtimis“ – sako antropologas iš Norvegijos Thomas Hyllandas Eriksenas. Pokalbis su juo apie greitį mūsų gyvenime, kultūroje ir civilizacijoje, apie perkaitusią žemę ir perkaitusią žmoniją, apie kylantį nacionalizmą Europoje ir Andų kalnuose gyvenančius žmones.

Sėkmės receptas
Dr. Vadimas Dechtiaris gyveno Vilniuje, užsiiminėjo privačia  praktika. Mokėsi pas žinomus Amerikos, Kanados, Anglijos NLP psichoterapeutus, vėliau Lietuvoje pats ėmė mokyti žmones, dirbo su politikais, verslininkais, gydytojais. Vėliau emigravo į JAV, kur jis praktikuoja  akupunktūrą, psichoterapiją, hipnoterapiją. Jei tikėti tuo, kas rašoma jo knygoje „Mano nuostabi ateitis“, nuo šiol kiekvienas nevykėlis, pasitelkęs neurolingvistinio programavimo metodus, gali tapti... „sėkmingu“ žmogumi. Jei ne darbe, tai bent šeimoje... Kas gi to nenorėtų?

Profesorius iš Šveicarijos atskleidė, kaip gali atrodyti ateities automobiliai
Šveicarijos federalinio technologijos instituto (ETH Zurich) profesorius dr. Kai-Uwe Schmittas šiais metais Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) viešėjo ir paskaitas apie traumos biomechaniką skaitė jau ketvirtą kartą. Traumos biomechanika yra mokslinių tyrimų sritis, kuri nagrinėja įvairių sužeidimų biomechaniką, t. y. kokie mechanizmai ir priežastys lemia vienokią ar kitokią traumą.

Kaip mokslininkai komiksų pagalba gerina gyvenimo kokybę?
Ar tai būtų kalbos apie „dvi Lietuvas“, ar tiesiog apie didelį kiekį žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos – sunku nepripažinti, kad socialinė atskirtis šalyje yra labai rimta problema su giliomis ir sudėtingomis šaknimis. Norint ją spręsti, visų pirma reikia išsiaiškinti, kokie sprendimo būdai galėtų būti veiksmingi. Būtent tam skirtas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių tyrimų laboratorijos mokslininkų projektas „KomiksLaB“ – tirti skaitmeninį skaitymą kaip atskirties mažinimo būdą. Kaip tai veikia ir kaip socialiniai mokslai prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo socialiai pažeidžiamiems žmonėms, pasakoja viena iš projekto dalyvių, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslo reikalų prodekanė doc. dr. Zinaida Manžuch.

Veganiškos tendencijos keičia ir baldus
Mėsos produktų atsisako ir augalinę mitybą propaguoja 1 iš 5 pasaulio gyventojų. Nors gyvulinės kilmės produktų atsisakymas labiausiai veikia maisto pramonę bei gamintojus, tačiau rimtu iššūkiu tampa ir kitoms pramonės šakoms. Prie pokyčių turi prisitaikyti ne tik kosmetikos ar rūbų gamintojai, tokie automobilių pramonės gigantai kaip „Bentley“ ar „Tesla“, bet ir baldų industrija, ieškanti veganiškų alternatyvų ne tik medžiagoms, bet ir dizaino sprendimams. Įtakingas verslo leidinys „Forbes“ veganizmą įvardija viena pagrindinių 2018 m. ekonomikos tendencijų, kuri neabejotinai turės įtakos baldų kūrėjams bei gamintojams. Ieškoma alternatyvų Vienas didžiausių galvosūkių baldų gamintojams bei juos kuriantiems dizaineriams – alternatyvų gyvulinės kilmės medžiagoms paieškos. Suradus, kuo pakeisti natūralų kailį, odą, vilną ar net šilką, nauji inovatyvūs gaminiai išbandomi ir tik tada pasiekia prekybos vietas. „Sąmoningi, į aplinkos tausojimą ir tvarumą orientuoti pirkėjai ieško alternatyvų. Jiems svarbu, kaip baldas pagamintas, rūpi, kad jo dizainas būtų universalus, o pats gaminys tarnautų ilgai. Mes savo ruožtu tokį aplinkai draugišką požiūrį labai palaikome. Pavyzdžiui, turime tokią medžiagų grupę, kuri atrodo kaip versta oda, tačiau iš tiesų yra audinys. Be to, jis yra valomas vien vandeniu, todėl baldo priežiūra taip pat nekenkia nei aplinkai, nei pačiam žmogui. Taigi, vėl kalbame apie nuoseklų aplinkos tausojimą“, – sako Danijos prekės ženklo „BoConcept“ pardavimų vadovė Dovilė Miškelevičienė. Pasak jos, apsisprendę nesusigundyti greitos mados siūlomais produktais žmonės renkasi baldus, kurių dizainas jau tapęs klasika, o apipavidalinimas bei pateikimas atspindi aktualiausias tendencijas. „Gilias tradicijas turinčio daniško dizaino esmė yra tvarumas, siekis, kad daiktas tarnautų ilgai. Jie didžiuojasi pristatydami baldus, kurių dizainas nesikeičia dešimtmečius, nes tai reiškia, jog  pavyko sukurti baldą-ikoną, rasti tokį sprendimą, kuris žmonėms patinka ir yra reikalingas. Tuo tarpu neatsakingas vartojimas, būtinybė keisti baldus, nes jie nepatvarūs ar greit išeinantys iš mados – mūsų klientams svetimas požiūris“, – įsitikinusi D. Miškelevičienė. Atliekos tampa žaliava Miškelevičienės teigimu, dar viena įsitvirtinanti tendencija – natūralumo paieškos. Ir čia pirmu smuiku griežia jau net ne gamintojai, o baldų dizaineriai. „Veganizmas, vegetarizmas, galų gale natūralumo siekis ir noras rūpintis supančia aplinka, tai visų pirma vidinė žmogaus nuostata. Nuo jos viskas prasideda ne tik įsigyjant, bet ir kuriant baldą. Tarkime, danų dizaineris René Hougaardas yra labai aiškiai deklaravęs, kad savo kūriniuose visiškai atsisako plastiko, jį keičia natūraliomis medžiagomis. Ir nors tai jam nėra ekonomiškai naudinga, tačiau tai yra aiškus šio produktų dizainerio vertybinis sprendimas, atsisakymas dauginti ir taip milžinišką pasaulio šiukšlių kalną“, – pastebi D. Miškelevičienė. Baldų gamintojai dėl šios priežasties atsigręžia ir į tai, kas galėtų būti paprasta maisto pramonės atlieka, bet tampa puikia gamybine žaliava. „Atliekų, šiukšlių turime per daug. Todėl atsigręžiame ne tik į gamtą, bet ir į mūsų seniausių protėvių gyvenimo filosofiją – nėra nieko, ko negalima panaudoti. Tada žmonės medžiojo, mėsą suvalgydavo, o kailiu apsigaubdavo patys, pasitiesdavo ant gultų. Iš esmės tą patį darome ir mes – jaučių odas, kurios būtų tiesiog išmetamos, panaudojame baldų gamybai ir tokiu būdu mažiname išmetamų atliekų kiekius“,  – aiškina „BoConcept“ atstovė. Namai – ramybės ir natūralumo oazė Europoje vis labiau populiarėja ir lėto gyvenimo filosofija, kai didžiulio tempo nualinti, vidinės ramybės ir darnos su aplinka ieškantys žmonės namus nori paversti jaukumo oaze. „Šį sezoną siūlome lėto gyvenimo, meditacijos, jogos, veganizmo tendencijas perkelti ir į namus – pasirūpinti, kad namai būtų ramybės ir komforto oazė. Tai pasiekti gali padėti natūralios medžiagos – medis, keramika, stiklas, vilna ir gilios, ramios žemės spalvos – žalia, mėlyna, bordo, ruda, ochros. Beje, žalvaris vis dar lieka svarbus, ypač interjero detalėms“, – pagrindines tendencijas vardija D. Miškelevičienė. Visame pasaulyje išpopuliarėjusi daniškoji hygge filosofija jau tapo šilumos, saugumo ir vidinės ramybės sinonimu. Jos ašis – jaukūs namai. „Galima gyventi namuose, kurie labai patogūs, stilingi, tačiau juose „šalta“, nejauku, o atrasti vidinę ramybę – labai sunku. O galima sąmoningai rinktis jaukumą, komfortą ir šaltąjį metų laiką pasitikti su atidumu gamtai bei aplinkai pagamintame patogiame fotelyje pasiėmus puodelį arbatos žvelgti į žvakės liepsną. Interjeras turi galią padėti mums nurimti, sustoti, pajusti, kaip viskas stoja į vietas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Laikas artimiausiems žmonėms: nepakanka skirti vos valandą per savaitę
Rugsėjį, šeimų gyvenimo ritmui sugrįžus į įprastas vėžes, mažiau laiko lieka artimiausiems žmonėms. Dalis mūsų jiems neskiria net valandos per savaitę. Namuose pritrūksta laiko pokalbiams ir su vaikais, ir su suaugusiais šeimos nariais. Psichologai įspėja – mes per mažai ir per retai bendraujame vieni su kitais. „Kuo daugiau bendraujame, tuo esame laimingesni. Tačiau net ir su saviškiais susitinkame gana retai. Su artimiausiais žmonėmis mes neatviraujame, neturime tokios tradicijos, nes jaučiamės nesaugiai. O būtent atvirumas kitam žmogui yra svarbiausia sąlyga tikram žmogiškam ryšiui atsirasti. Mes norime būti reikalingi, norime, kad kažkam iš artimųjų rūpėtume, norime pasitikėjimo – tik taip galime jaustis saugūs. Ypač tai svarbu vaikams“, – sakė „Žmogaus studijų centro“ vadovas psichologijos mokslų daktaras Gintaras Chomentauskas. Draudimo bendrovės „Gjensidige“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 26 proc. respondentų su artimaisiais namuose beveik nebendrauja – sako tam skiriantys iki valandos per savaitę. Penktadalis apklaustųjų namiškiams skiria apie 2-3 val. per savaitę.  Tuo tarpu nemaža dalis, 34 proc.  apklaustųjų, randa daugiau laiko artimiesiems – kartu praleidžia nuo pusdienio iki  dviejų ir daugiau dienų per savaitę. Tiesa, tyrimas parodė, kad 10 proc. respondentų neturi kam skirti laiko, nes gyvena vieni. Daugiau laiko su artimaisiais praleidžia 26-55 metų respondentai ir miestų gyventojai. Išsilavinimas taip pat turi įtakos bendravimui – ilgiau su namiškiais bendrauja aukštesnio išsilavinimo gyventojai. Daugiau dėmesio vaikams Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, nuomonės tyrimas („Mažųjų ekspertų mokyklos“ apklausa) parodė, kad pusė tėvų didžiausią savo laisvo laiko dalį skiria buities darbams, o 21 proc. įvardija, kad savo laisvą nuo darbo laiką pirmiausia skiria vaikams. Kita vertus, absoliuti tėvų dauguma (iki 90proc.) pripažįsta, kad būtent tėvų pavyzdys, auklėjimas ir ugdymas šeimoje lemia vaiko pasiekimus, jo asmenybės formavimąsi. „Matome pozityvią tendenciją – jaunesni žmonės daugiau laiko skiria bendravimui. Jie kuria kitokią kultūrą ir savo namuose – čia daugiau dėmesio artimiausiems žmonėms, vaikams. Mažieji auga matydami tėvų pavyzdį. Šeimoje, kur vaikams skiriama daugiau laiko ir dėmesio, kuriama saugesnė gyvenimo atmosfera. O būtent emocinis Lietuvos žmonių saugumas yra viena svarbiausių problemų šiandienos visuomenėje“, – sako „Gjensidige“ generalinis direktorius Marius Jundulas. Svarbu rasti laiko bendrauti M.Jundulo teigimu, „Gjensidige“ atliekami tyrimai kalba apie bendravimo aspekto svarbą Lietuvos žmonių saugumui – artimi žmonės yra  ne ką mažiau svarbūs už fizinį saugumą. „Mes norime būti reikalingi, norime, kad kažkam iš artimųjų rūpėtume, norime pasitikėjimo – tik taip galime jaustis saugūs. Mūsų atliktų tyrimų duomenimis, 26 proc. Lietuvos gyventojų nerimauja, ar turės artimųjų arba giminaičių, kurie, esant reikalui, pasirūpintų jais“, – mano „Gjensidige“ vadovas. Tiesa, jis pasidžiaugė apklausos rezultatais, kad net trečdalis visuomenės savo artimiausiems žmonėms skiria pakankamai savo laiko – su namiškiais jie praleidžia nuo pusdienio iki 2 dienų ir daugiau. Šis laikas skirtas bendroms veikloms, pokalbiams, išvykoms ir kitiems santykius palaikyti padedantiems užsiėmimams. Pasak M. Jundulo, artimiausioje aplinkoje svarbu puoselėti įgūdžius bendrauti: rasti laiko artimiausiems žmonėms ir skirti jį nuoširdiems, atviriems pokalbiams. Kuo daugiau artimų žmonių, tuo saugesni jaučiamės Lietuvos visuomenės tendencijas analizuojančio psichoterapeuto G. Chomentausko teigimu, net artimiausioje aplinkoje mes gana menkai palaikome artimus santykius, nes turime mažai įgūdžių bendrauti ir įsileisti kitus žmones į savo gyvenimą. „Galime paklausti savęs, kada paskutinį kartą surengėme pasisėdėjimą su kaimynais? Kada sukvietėme draugus be jokios progos, tik tam, kad pabendrautume? Iš tiesų labai saugome savo artimą teritoriją ir privatų gyvenimą, labai atsargiai ten ką nors įsileidžiame, kiti žmonės mums atrodo svetimi. Jaučiamės nesaugūs su kitais žmonėmis, todėl sunkiai atsiveriame ir nuoširdesniems santykiams – su kaimynais, su draugais, su giminėmis, su nepažįstamais žmonėmis“, – vardija G. Chomentauskas. Anot G. Chomentausko, vienas iš būdų prognozuoti ir įvertinti žmogaus emocinės gerovės jausmą yra susijęs su skaičiumi, nusakančiu, kaip dažnai žmogus randa laiko pasikalbėti su kitais žmonėmis. Jo teigimu, kuo daugiau dalinamės savo emocijomis ir mintimis, tuo daugiau sulaukiame atgalinio ryšio iš kitų žmonių, taigi turime daugiau ir tvirtesnių santykių savo aplinkoje.

Jautrūs laiškai nepažįstamiesiems, suteikusiems galimybę gyventi
Rugsėjo 15 d. buvo minima pasaulinė kaulų čiulpų donorų diena, prie kurios prisijungia daugiau nei 50 šalių, siekiant padėkoti visiems savanoriams donorams: jau pasidalinusiais savo kaulų čiulpais su kraujo vėžiu sergančiaisiais arba pasiryžusiais tą padaryti. „Ne vienas kalbintas žmogus, donoro ir kaulų čiulpų transplantacijos dėka gavęs galimybę pasveikti, sakė, jog žodžiais sunku išreikšti dėkingumą, kurį jaučia tam nepažįstamajam, pasiryžusiam pasidalinti savo kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis. Minint pasaulinę kaulų čiulpų donorų dieną norime ne tik nuoširdžiai padėkoti kiekvienam kaulų čiulpų donorui, bet ir pasidalinti jaudinančiais padėkos laiškais, kurie atskleidžia donorystės stebuklą“, – sakė kaulų čiulpų donorystę skatinančią iniciatyvą „Būk geras“ įgyvendinančios asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė. „Brangus donore, norėčiau Jus apkabinti ir padėkoti už tokį kilnų poelgį, kuris mano šeimai suteikė vilties. Esu vyro, kuriam Jūs suteikėte galimybę pasveikti, dukra. Man 26 metai. Iš visos širdies dėkoju Jums. Jeigu ne Jūs, nežinau, kiek ilgai mano tėtis dar būtų šiame pasaulyje. Prieš kelias savaites ištekėjau ir man tikrai pasisekė, kad tėtis galėjo lydėti mane prie altoriaus. Ačiū už suteiktą viltį ir tikiuosi, jog mano tėtis turės galimybę pažinti savo anūkus. Su tėčiu Jus sieja vienas bendras dalykas – Jūs abu esate nesavanaudiškiausi žmonės, kuriuos pažįstu. Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti dėkingumą. Visada minėsiu Jus geriausiais žodžiais.“ Tokie jautrūs ir dėkingumo kupini laiškai jau kurį laiką atsiduria Lietuvos kaulų čiulpų donorų registro vyr. ordinatorės gydytojos hematologės Ritos Čekauskienės rankose – pacientai ar jų artimieji raštu išreiškia padėką už suteiktą galimybę pasveikti. Kaulų čiulpų donorystė yra paremta savanoriškumo, neatlygintinumo, anonimiškumo principais, todėl pacientams, kuriems atliekama kaulų čiulpų transplantacija, nėra atskleidžiama jų donoro tapatybė. Norėdami susisiekti su donoru, pacientai gali perduoti laišką Lietuvos nacionalinio kaulų čiulpų donorų registro darbuotojams, tačiau jame negali būti jokios asmeninės informacijos. Praėjus keleriems metams po kaulų čiulpų transplantacijos, pacientas su donoru gali bendrauti be tarpininkų. „Kartais skaitant laiškus, ašaros rieda ir mums. Pamenu, kai laišką donorui parašė ne tik pacientas, bet visa jo šeima – žmona, dukra, žentas, o anūkai pripiešė piešinių. Visi buvo tokie dėkingi už sugražintą sveikatą jų mylimam žmogui. Sykį donoras pirmas parašė pacientui, linkėdamas jam kuo greičiau pasveikti, o tada jie galės susitikti ir drauge važiuoti motociklu, nes donoras juo važinėja. Pacientas atrašė, jog tai būtų nuostabu, nes jis irgi turi „Harley – Davidson“ ir yra visiškas motociklų gerbėjas“, – pasakojo R. Čekauskienė. Pasak gydytojos hematologės, VUL Santaros klinikose gydomiems pacientams negiminingo kaulų čiulpų donoro ieškoma visame pasaulyje. „Tai labai svarbu, kadangi apie 80 proc. visų alogeninių transplantacijų yra atliekama iš negiminingų donorų, iš kurių apie 80 proc. yra užsienio šalių donorai. Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, kuris pradėjo savo veiklą 2004 m., stebimas nuolatinis potencialių donorų skaičiaus augimas ir tuo pačiu didėjantis donacijų skaičius. Šiuo metu Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre yra beveik 12 000 savanorių, pasiruošusių pasidalinti savo kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis. 2017 m. donavo 14 negiminingų kaulų čiulpų donorų – 10 Lietuvos ir 4 užsienio šalių piliečiams“, – sakė Lietuvos kaulų čiulpų donorų registro vyr. ordinatorė. Negiminingų kaulų čiulpų donorų paieškos ir stebėsenos poskyris – Lietuvos nacionalinis kaulų čiulpų donorų registras, vykdo negiminingų kaulų čiulpų donorų paiešką Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių piliečiams. Kasmet atliekama apie 80 naujų paieškų Lietuvoje besigydantiems suaugusiems ir pediatriniams pacientams, atliekama 50 – 60 negiminingų donorų transplantacijų. Registras tarpininkauja organizuojant šias transplantacijas, ląstelių pargabenimą. Registras yra tarptautinių kaulų čiulpų organizacijų BMDW (Bone Marrow Donors Worldwide) ir WMDA (Pasaulinės kaulų čiulpų donorystės asociacijos) narys. „Narystė WMDA reiškia, jog registras turi prieigą prie pasaulinės kaulų čiulpų donorų duomenų bazės ir mūsų pacientams donoras gali būti surastas bet kurioje pasaulio šalyje. WMDA narystė įpareigoja laikytis pasaulinių standartų. Lietuviams pacientams daugiausiai donuoja Vokietijos ir Lenkijos donorai, taip pat donorai iš JAV, Ispanijos, Izraelio, Jungtinės karalystės, Danijos, Čekijos, Italijos, Austrijos, Kipro, net iš Singapūro. Svarbiausias tyrimas parenkant donorą – žmogaus leukocitinių antigenų (ŽLA) tipavimas – atliekamas Europos imunogenetikos federacijos akredituotoje laboratorijoje“, – komentavo R. Čekauskienė. 

Pasaulinė limfomos pacientų apklausa atskleidė, jog 1 iš 3 sergančiųjų patiria ligos atsinaujinimo baimę
Rugsėjo 15 d. yra minima pasaulinė limfomos liga – viena dažniausių kraujo vėžio formų pasaulyje serga daugiau nei milijonas žmonių, kiekvieną dieną diagnozuojama 1000 naujų atvejų. Lietuvoje skaičiuojama apie 5 tūkst. sergančiųjų ar jau įveikusių šią piktybinę kraujo ligą. Kasmet apie 500 lietuvių išgirsta limfomos diagnozę. 2018 m. tarptautinės organizacijos „Limfomos koalicija“ atlikta pacientų apklausa parodė, jog daugumai limfoma sergančiųjų kyla sudėtingų klausimų, jie susiduria su neaiškumu ir nerimu dėl savo sveikatos bei ateities. Apklausoje dalyvavo daugiau nei 6600 limfomos pacientų iš viso pasaulio. Apklaustieji nurodė patiriantys įvairių sunkumų – nuo fizinių negalavimų, tokių kaip nuovargis iki emocinių problemų, tokių kaip ligos atsinaujinimo baimė. Apklausa atskleidė, kad visus sunkumus sieja vienas dalykas – per retai apie juos kalba tiek pacientai, tiek sveikatos priežiūros specialistai ar pacientų organizacijos. „Išgirdęs limfomos diagnozę žmogus gali pasijusti priblokštas, izoliuotas nuo pasaulio, neturintis atsakymų į jam kylančius klausimus“, – sakė asociacijos „Kraujas“, vienos iš „Limfomos koalicijos“ narių, pirmininkė Ieva Drėgvienė. – „Svarbu apie pacientų patiriamus iššūkius kalbėti, o jiems suteikti patikimos informacijos ir padėti stiprinti pasitikėjimą. Kiekvieną rudenį minime kraujo ligų žinomumo dienas, kurių tikslas yra skatinti pažinti kraujo susirgimus, gauti aktualią ir naujausią informaciją apie onkohematologinių ligų diagnostiką, gydymo eigą ir rezultatus, taip pat psichologinės pagalbos galimybes, atsidūrus krizinėje situacijoje. Šias temas aptariame ir tradicinėje konferencijoje „Kraujo diena“, kuri šiemet bus organizuojama spalio 25 d.“ Remiantis „Limfomos koalicijos“ apklausos rezultatais, 1 iš 3 pacientų patiria ligos atsinaujinimo baimę, kuri gali išsivystyti į nerimą ir depresiją, jie jaučiasi neužtikrinti dėl savo ateities ir priimamų sprendimų. Nuovargis yra vienas iš dažniausių negalavimų – jį jaučia du trečdaliai apklaustųjų. Pacientai nežino, ar nuovargis kamuoja dėl limfomos, ar dėl vartojamų vaistų bei koks nuovargio lygis yra normalus, o kada jau reikėtų sunerimti. Pusė nuovargį patiriančių pacientų atviravo, jog tai turi didelę įtaką jų gyvenimo būdui, o 40 proc. pripažino, jog nuovargis veikia darbo produktyvumą. Kaip parodė apklausa, ketvirtadalis pacientų diagnozės metu nesužinojo savo limfomos tipo. Remiantis „Limfomos koalicijos“ duomenimis, yra daugiau nei 60 limfomos tipų. Toks informacijos, faktų trūkumas apsunkina diagnozės ir jos specifikos suvokimą, tikslingą informacijos paiešką bei informuotų sprendimų priėmimą dėl gydymo ar psichologinės paramos poreikio. 3 iš 5 apklausoje dalyvavusių žmonių sakė, jog diagnozės metu jiems trūko informacijos, o 2 iš 5 apklaustųjų ieškojo psichologinės paramos galimybių. Minint pasaulinę limfomos dieną, organizacija „Limfomos koalicija“ inicijavo tarptautinę informacinę kampaniją „Maži dalykai suteikia pasitikėjimo“, kuria skatinamas pacientų, jų artimųjų, sveikatos priežiūros specialistų, pacientų organizacijų pokalbis apie patiriamus sunkumus ir tai, kas limfoma sergantiems žmonėms gali suteikti daugiau pasitikėjimo. „Limfomos koalicijos“ apklausa parodė, jog pasitikėjimas, kurį lemia turima informacija ir psichologinė parama, gali turėti teigiamos įtakos gydymo patirčiai ir rezultatams. „Pasitikėjimą ne visuomet suteikia kažkoks vienas didelis įvykis ar reikšmingas faktas. Tai gali būti nedideli dalykai – nuo informuotumo apie ligą, žinojimo, ko gali tikėtis gydymo metu ir po jo iki mėgstamos aprangos detalės ar sėkmės talismano einant pas gydytoją. Jų visuma suteikia pacientui daugiau pasitikėjimo ir kontrolės esamoje situacijoje“, – kalbėjo I. Drėgvienė.

Socialiniuose tinkluose tykantys pavojai: kokie jie ir kaip apsisaugoti?
Šiandien socialinės medijos yra tapusios viena pagrindinių bendravimo ir informacijos gavimo bei perdavimo priemonių. Aktyviausiai jomis naudojasi jaunimas – didžioji dalis jų turi savo profilius įvairiuose socialiniuose tinkluose ir be socialinių medijų neįsivaizduoja kasdienybės. Dėl šios priežasties būtent jauno amžiaus (14–29 m.) žmonės tampa grupe, paveikiausia socialinėse medijose tykantiems pavojams, tarp kurių – užslėpta reklama, propaganda, netikros ir realybės suvokimą iškreipiančios naujienos.

Klebonas Vytautas Rapalis: „Neįgalumą nuo pat vaikystės mačiau iš labai arti“
„Nuo pat vaikystės iš labai arti mačiau sunkiai sergančius ir neįgaliuosius, – pasakoja Vilniaus Žvėryno bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis. – Visi jie buvo man labai artimi žmones, kuriuos mylėjau ir kurių gailėjau visa širdimi. Prisimenu savo močiutę Liudviką, kuri pasilenkusi kruoščiai tepdavo tepalu reumato išsuktus kelio sąnarius, o po to, nepaisydama skausmų, tris kilometrus pėsčiomis sekmadieniais eidavo į bažnyčią. „Negaliu kitaip, – lyg atsiprašydama kartodavo ji. – Jėzus kentėjo ir aš kenčiu...“ Pasak klebono, jam labai įsiminė ir jo regėjimo netekęs krikštatėvis Antanas, kuris visomis išgalėmis stengėsi kabintis į gyvenimą. Jis ne tik dirbo, tačiau ir elgėsi taip, lyg viskas būtų taip kaip anksčiau. „Netekęs regėjimo jis imdavosi darbą į namus, nes kitaip negalėjo, – prisimena klebonas. – Dėdė Antanas lankstydavo metalinius tvirtinimo elementus segtuvams. Atsimenu kalnus tų metalinių strypelių, kuriuos jam atveždavo į namus ir tą jo sunkų, nuolankų triūsą, kurį jis dirbdavo valandų valandomis, vien tik savo jautriais pirštais apčiuodamas tuos lankstukus, juos sulenkdamas ir įstatydamas į vietą. Mano krikštatėvis negalėjo nedirbti ar dejuoti dėl savo negalios – jis buvo šeimos maitintojas, kuris netgi neturėjo laiko galvoti apie jį užklupusią negalią...“ „Būdamas vaikas turėjau kalbos sutrikimą – susijaudinęs negalėdavau ištarti nei žodžio, užsikirsdavau, – prisimena V.Rapalis. – Įveikiau šią savo negalią paprastu būdu – įpratau drąsiai eiti prie žmonių ir su jais kalbėti, nekreipdamas dėmesio į jų reakciją – nuostabą, sumišimą ar stengimąsi padėti...“ Stipresni už savo negalią Tapus kunigu, su ligoniais ir neįgaliaisiais Vytautui Rapaliui tenka susidurti ir bendrauti kone kasdien. „Iš Šventojo rašto žinome, kad Jėzus skyrė ligoniams ir neįgaliesiems ypatingą dėmesį. Jis ne tik juos gydydavo, tačiau netgi tvirtino, kad ligoniai, raupsuotieji, atstumtieji ir visi kiti neįgalieji į Dievo karalystę įeis pirmieji. Ar begalima stipriau pasakyti ir palaikyti šiuos žmones?“ – klausia V. Rapalis. Pasak klebono, jį visada žavėjo nepaprasta nemažos neįgalių žmonių dalies stiprybė, jų nepalaužiamas optimizmas ir noras gyventi. „Mačiau žmones, kurie šypsodavosi netgi po sunkių traumų, kai buvo prikaustyti prie lovos ir negalėjo nei atsisėsti, nei netgi pajudinti rankų,– susijaudinęs kalba klebonas. – „Kaip nuostabu, kad mes galime matyti, kalbėti, galime nuryti maistą! Koks stebuklas, kokia laimė!– sakydavo jie. Tačiau man asmeniškai jie patys ir buvo tas pagrindinis stebuklas, kuriuo nenustodavau žavėtis. Mokydavausi iš jų ir prisimindavau šiuos nuostabius žmones sunkiais mano paties gyvenimo momentais. „Ką reiškia tos mano problemos palyginus su jų?– pagalvodavau,– ir kokią teisę aš turiu dejuoti?“ Baisiausia yra užsisklendimas savo kančioje „Man padarė stiprų įspūdį apsilankymas su neįgaliųjų grupe Švedijoje prieš keliolika metų, – prisimena V. Rapalis. – Ten neįgalieji yra labai matomi viešosiose vietose ir aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime. Jų pilna gatvėse (puikiai pritaikytose vežimėliams), jie atsipalaidavę, o atkreipus į juos dėmesį – neįgalūs žmonės ne susigūžia ir sutrinka, o atvirkščiai – nusišypso, pamojuoja ranka. Kaip nemylėti tokių žmonių, kurių dvasios stiprybė yra didesnė už kūno negalią, kaip negerbti tokios visuomenės, kuri suteikia jiems galimybę atsiskleisti, išreikšti save, nebūti atstumtiems ir užsidariusiems savo kambarėliuose?“ Pasak klebono, baisiausia, kai atsitikus nelaimei, žmogus užsidaro savyje, užsisklendžia, nutraukia socialinius ryšius su jį supančia aplinka, paskęsta savo kančioje. „Tai ypač baisu jaunam žmogui, kurį negalia užklupo netikėtai – atsitikus avarijai, nelaimingam atsitikimui statybose ar gavus traumą kitomis aplinkybėmis, – sako klebonas. – Todėl visada su dideliu nerimu žiūriu į milžinišku greičiu gatve praskriejančius motociklus ir automobilius. Jų vairuotojai tikrai nesuvokia, kad anksčiau ar vėliau toks jų neatsakingumas taps pražūtingas jiems patiems, arba dar blogiau – jų aukoms – nekaltiems žmonėms, kurie atsitiktinai atsidurs jų beprotiškame, adrenalino ir narkotikų aptemdyto gyvenimo kelyje.“ Popiežius Pranciškus kviečia matyti neįgaliajame Kristaus veidą Klebonas V. Rapalis primena nuostabius popiežiaus Pranciškaus žodžius apie neįgaliuosius ir Bažnyčios pagalbą jiems, pasakytus Tarptautinio katechetų suvažiavimo metu. „Bažnyčia, gindama asmenis su negalia ir juos palaikydama negali būti bebalsė ir jos balsas negali būti nesustyguotas, – kalbėjo katechetams popiežius Pranciškus.. – Ji turi būti arti šeimų, padėti joms įveikti vienišumo grėsmę, kuri atsiranda per nedėmesingumą ir paramos stoką.“ Pasak popiežiaus Pranciškaus, Bažnyčia yra pašaukta atrasti ir išbandyti būdus, kuriais neįgalieji galėtų savo kelyje sutikti Jėzų ir jokia fizinė ar psichinė riba niekuomet neturėtų būti kliūtimi šiam susitikimui, nes Kristaus veidas atsispindi kiekviename asmenyje. Pasak klebono V. Rapalio, neįgaliajam taip pat yra labai svarbu pasitikėti daugelį metų dirbančiais ir milžinišką patirtį sukaupusiais gydytojais ir kineziterapeutais, kurių žinios ir auksinės rankos sukuria tikrus stebuklus neįgaliesiems. Efektyvi pagalba neįgaliesiems maltiečių stovykloje „Move it“ Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose klebonas V. Rapalis dalyvaus ir aukos Šv.Mišias jau ketvirtoje maltiečių stovykloje „Move it“ į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai. „Visi mes turime padėti ir būti kartu su į nelaimę patekusiu žmogumi – ir gydytojai, ir kunigai, ir šeimos nariai,– kalba klebonas. – Jėzus sakė – ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių – man padarėte... Savo akimis mačiau, kokie nedrąsūs ir sumišę jaunuoliai atvažiuoja į šią stovyklą ir kokie laimingi iš jos išvažiuoja. Stovykloje jie pamato tai, ką jie gali pasiekti, supranta, kuo gali tapti. Pamato iš anksčiau tapusių neįgaliaisiais savo instruktorių, kad negalia nėra kliūtis atskleisti savo gabumus ir talentus, siekti svajonių. Reikia tik to norėti ... “ Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams bus suteikiamos: išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti asmeninės higienos procedūras); kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bordiūro, užlipti laiptais ir t.t.); individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai; psichologinė pagalba; socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos; dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai; išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis. Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius. Pasak anksčiau buvusiųjų stovykloje neįgalių jaunuolių, ji nepaprastai pakeitė jų gyvenimą. Įgauti nauji įgūdžiai ir atsiradęs pasitikėjimas savimi pastūmėjo kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, nepasiduoti pesimizmui, siekti naujų tikslų. Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti TIK Jūsų paramos dėka. Prisidėkite prašau prie paramos stovyklai ir padėkite negalią turintiems jaunuoliams aukodami portale Aukok.lt (https://www.aukok.lt/projektai/Neigalaus-jaunimo-stovykla-keicia-zmoniu-gyvenimus). Kiekvienas Jūsų paaukotas doleris ir euras yra nepaprastai svarbus. Jis suteikia daugiau galimybių padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai reikalinga! Suverenaus Karinio Hospitalierių Maltos ordino ambasada Lietuvoje

Nuomonės lyderiai – kodėl jais tikime ir pasitikime?
Augantis socialinių tinklų naudojimas keičia žmonių kasdieninius įpročius. Socialiniuose tinkluose šiuo metu ypač populiarūs nuomonės lyderiai – tinklaraštininkai, įžymybės, visuomenės veikėjai, tam tikros srities ekspertai ar tiesiog aktyvūs entuziastai, kurių komentarai, išsakyta nuomonė ar požiūris daro poveikį tinklų vartotojams, savanoriškai sekantiems lyderius.