Nors dabar jos paviršius yra pakankamai karštas, kad ištirpdytų šviną, o dangus užtemdytas nuodingų sieros rūgšties debesų, kažkada Veneros klimatas nebuvo toks priešiškas gyvybei, o naujas tyrimas rodo, kad planeta netgi galėjo būti pirmoji mūsų Saulės sistemoje, gebėjusi palaikyti gyvybę.
Mokslininkai, šią savaitę pristatysiantys savo tyrimą Amerikos astronomų draugijos susitikime Pasadenoje, Kalifornijoje, padarė išvadą, jog tuo pačiu metu, kai Žemėje gimė pirmosios primityvios bakterijos, Veneros klimatas galėjo būti pakankamai švelnus, kad taip pat palaikytų mikrobines gyvybės formas.
Michaelas Way, vadovavęs tyrimui NASA Goddardo kosmoso tyrimų institute Niujorke, sakė: „Prieš tris milijardus metu, nedideliame aukštyje virš jūros lygio ir žemiau horizonto, Veneros paviršiaus temperatūra niekuo nesiskyrė nuo bet kokios vietos Žemės tropikuose.“
Tiesa, Veneros dangus būtų buvęs nuolat debesuotas, su pastoviai iš dangaus krintančiu lietumi kai kuriuose regionuose, pažymėjo jis. „Tad nors jūs būtumėte galėję pasimėgauti gražiais saulėlydžiais, visą dieną dangų dengtų debesys“, - sakė Way.
Svarbiausia tai, kad jeigu mokslininkų skaičiavimai yra teisingi, planetoje tyvuliavę vandenynai galėjo išnykti palyginti neseniai, prieš 715 mln. metų, ir egzistavo pakankamai ilgai, kad stabilus klimatas būtų leidęs išsivystyti mikrobinėms gyvybės formoms.
„Senovės Veneros vandenynai būtų turėję stabilią temperatūrą, ir jeigu gyvybė tikrai gimsta vandenynuose – to dar tiksliai nežinome netgi tyrinėdami Žemę – tuomet tai būtų buvusi puiki jos pradžios vieta“, - pridūrė Way.
Kiti planetų mokslininkai sutinka, kad, nepaisant skirtingais keliais pasisukusių dviejų planetų likimo, ankstyvoji Žemė ir Venera galėjo būti labai panašios. Profesorius Takehiko Satoh, dirbantis Japonijos kosminių tyrinėjimų agentūros Veneros klimato zondo („Akatsuki“) misijoje, sakė: „Gyvenama ar ne ji buvo, aš atsakyti negaliu. Venera greičiausiai kažkada turėjo vandenyną ir Veneros bei Žemės klimatas galėjo būti panašūs.“
Dabar Žemės dvyne vadinamos planetos paviršiaus temperatūra vidutiniškai siekia 462 laipsnius Celsijaus (864 F), ir ji yra karščiausia Saulės sistemos planeta, dėl savo artumo nuo Saulės bei karštį sulaikančios anglies dioksido atmosferos, kuri yra 90 kartų tankesnė už Žemės. Tam tikru planetos istorijos laikotarpiu, tai sukėlė negrįžtamą šiltnamio dujų efektą.
Ankstesniais metais į Venerą pasiųsti Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos zondai ant paviršiaus ištverdavo vos kelias valandas, prieš nepataisomai sugesdami.
Mokslininkai sudarė Veneros klimato simuliacijas skirtingais laikotarpiais tarp 2,9 mlrd. ir 715 mln. atgal, pasitelkdami panašius modelius, kurie yra naudojami prognozuoti klimato pokyčiams Žemėje. Mokslininkai į modelį įtraukė tam tikras hipotezes, įskaitant vandenynų egzistavimą, saulės šviesos intensyvumą bei planetos sukimosi aplink savo ašį greitį. Viena tokia virtuali versija rodo, kad, prieš 2,9 mlrd. metų, Veneros vidutinė paviršiaus temperatūra galėjo siekti 11 laipsnių Celsijaus (52 F), o prieš 715 mln. metų ji pakilo tik iki vidutiniškai 15 laipsnių Celsijaus (59 F), kai Saulės spinduliuotė tapo kiek galingesnė.
Mokslininkai sudarė Veneros klimato simuliacijas skirtingais laikotarpiais tarp 2,9 mlrd. ir 715 mln. atgal, pasitelkdami panašius modelius, kurie yra naudojami prognozuoti klimato pokyčiams Žemėje.
Tikslesni Veneros paviršiaus cheminės sandaros ir atmosferos matavimai gali padėti geriau nustatyti, kiek vandens planeta turėjo praeityje, ir kada jis pradėjo nykti. Dalį šios informacijos gali padėti gauti misija „Akatsuki“, kurios metu Veneros klimato sistemos bus stebimos beprecedenčiu tikslumu. Kosminis zondas planetos orbitą turėjo pasiekti dar 2010 m., tačiau po to, kai sprogo jo pagrindinis variklis, jis penkerius metus praleido skriedamas aplink Saulę kaip miniatiūrinė dirbtinė planeta. Praėjusiais metais mokslininkai panaudojo specialius varytuvus, kad sugrąžintų zondą atgal į Veneros orbitą, ir tyrėjai jau greitai galės pradėti tyrinėti mūsų kaimynę bei atsakyti į ilgą laiką ramybės neduodančius klausimus apie jos vulkaninę veiklą, žaibo iškrovas danguje, ir tai, kodėl jos atmosfera sukasi 60 kartų greičiau negu pati planeta.
Vis dėlto, bet kokioms senovinių gyvybės formų paieškoms reikėtų nusileidimo modulio, o sukurti tokį, kuris pakankamai ilgą laiką atlaikytų pragarišką Veneros karštį, būtų kur kas sudėtingesnė užduotis.
