Nuostabiausias Saulės sistemos stebuklas, aišku - Žemė - planeta, kurioje atsirado gyvybė. Bet be Žemės mūsų sistemoje yra ir daugybė kitų keistų objektų ir reiškinių, kuriems analogų mūsų planetoje nėra.

Skysti Encelado geizeriai

2009 m. NASA kosminis zondas „Cassini“ apskriejo Saturną. Skrendant pro vieną iš jo palydovų, Enceladą, aparatas nufotografavo neįprastą reiškinį. Mat dauguma planetų palydovų Saulės sistemoje geologiniu požiūriu yra negyvi, kitaip tariant, jų gelmėse nevyksta jokie procesai. O Encelado paviršiuje pavyko aptikti milžiniškų griovų, iš kurių į atvirą kosmosą 2250 km/val. greičiu trykšta vandens ir ledo geizeriai, pasiekiantys iki 100 km aukštį. Vanduo išsiveržia į paviršių ir beveik iškart sušąla, sudarydamas sniegą ir ledo gabaliukus - toks reiškinys buvo pavadintas kriovulkanizmu. Kas vyksta Encelado gelmėse, kol kas nežinoma, tačiau mokslininkai mano, kad Encelade turi būti du šilumos šaltiniai, sukeliantys kriovulkanizmą. Vienas jų galėtų būti radioaktyvūs elementai, skylantys ir kaitinantys mėnulio gelmes, todėl vanduo ir lieka skysto būvio. Antrasis šaltinis galėtų būti potvynių bangos: Enceladas sukasi aplink Saturną elipsės formos orbita, todėl tai priartėja prie jo, tai nutolsta. Kai palydovas atsiduria netoli Saturno, planetos gravitacinis laukas stipriau deformuoja Enceladą, tuomet jo gelmėse medžiagos trintis išlaisvina energiją šilumos pavidalu, palydovo viduje tirpsta ledas. Įdomiausias klausimas - kiek vandens yra po Encelado paviršiumi. Ten visiškai gali būti gilus vandenynas. O vandenyne, esant tinkamai temperatūrai, gali atsirasti gyvų organizmų.

Japeto ketera

Saturno palydovo Japeto ketera - unikalus objektas, kito tokio Saulės sistemoje nėra. Tai yra 1300 km ilgio kalnagūbris, juosiantis Japetą per pusiaują ir dalinantis palydovą į dvi beveik lygias dalis, todėl pagal formą Japetas truputį primena graikinį riešutą. Kalnagūbrio aukštis siekia 13 km, o plotis - 20 km. Tokio darinio atsiradimo priežastys yra nežinomos. Yra nemažai hipotezių. Pagal vieną iš jų Japetas buvo vadinamasis dvigubas mėnulis - pats būdamas Saturno palydovu, Japetas galėjo turėti savo palydovą, besisukantį apvaliąja orbita. Palaipsniui Japetas pritraukė šį objektą ir gravitacinės jėgos jį sudraskė, o dalys nukrito ant Japeto paviršiaus ir suformavo kalnų grandinę.

Kita versija „sienos„ atsiradimą aiškina tektoniniais procesais, kadaise vykusiais palydove. Pavyzdžiui, iš pradžių Japetas galėjo būti plokštesnis, bet dėl neaiškių priežasčių jo sukimosi greitis sumažėjo ir jis tapo sferiniu, o likusi medžiaga susikaupė pusiaujo srityje, sudarydama kalnus. Trečioji hipotezė yra susijusi su Japeto „dviveidiškumu„. Mat jo paviršius - nevienalytis: „Cassini„ padarytose nuotraukose matyti, kad Japetas beveik pagal meridianą yra „padalytas“ į dvi puses - šviesią ir tamsią. Šių plotų riba yra labai ryški, jie tolygiai nepereina vienas į kitą. Gali būti, kad anksčiau Japetas buvo ledinis palydovas, tai paaiškintų jo šviesiosios pusės sudėtį, o tamsioji pusė - kosminės tamsios dulkės, nusėdančios ant šio pusrutulio. Spėjama, kad keteros atsiradimas gali būti kaip nors susijęs su Japeto nevienalytiškumu.

Saturno žiedai

Žiedai, pavadinti abėcėlės tvarka - nuo A iki E - vienas gražiausių reiškinių Saulės sistemoje. Zondas „Cassini„ nufotografavo Saturno žiedus iš arti, todėl pavyko nustatyti, iš ko jie susideda ir kas yra jų viduje. Be septynių pagrindinių, ryškių žiedų, yra dar tūkstančiai mažesnių, susidedančių iš ledo ir dulkių, o vandens juose yra maždaug 26 mln. kartų daugiau negu Žemėje. Tyrinėtojai iki šiol nežino, kaip susidarė Saturno žiedai. Galbūt juos sudaro medžiaga, kuri kadaise nesusiformavo į palydovą dėl planetos milžinės gravitacinio lauko. O gal žiedai anksčiau buvo mėnulis, per daug priartėjęs prie Saturno ir dėl to suiręs. Yra teorija, kad žiedai - tai kometos, pernelyg priartėjusios prie Saturno ir sudraskytos jo gravitacinės jėgos, liekanos. Be to, 2009 m. „Cassini„ nuotraukose matyti, kad žiedai, anksčiau laikyti kietais ir plokščiais, turi nuo 2 metrų iki 5 kilometrų aukščio keteras. Mokslininkai spėja, kad tie nelygumai atsirado dėl to, kad Saturno žiedų viduje sukasi iki 62 smulkių mėnulių, kurie, judėdami pro žiedus, perstumia daleles, nes mėnulių orbitos ne visai sutampa su pačių žiedų orbita.

Didžioji Raudonoji Jupiterio Dėmė

Tai milžiniško dydžio audros sūkurys. Jis pagal plotą yra triskart didesnis už Žemę. Atsiradimo priežasčių mokslininkai nežino - dėmė ten buvo visada, kiek tik yra stebima planeta. Astronomai ją stebėjo jau XVII a., bet galbūt ji atsirado gerokai anksčiau. Uraganas Jupiteryje siautėja beprotišku greičiu - milžiniškas verpetas pakyla beveik 8 km virš planetą gaubiančių debesų. Vėjo greitis Didžiojoje Raudonojoje Dėmėje siekia 640 km/val. Neseniai teleskopas „Hubble“ Jupiteryje nufotografavo tris mažesnes audras. Mokslininkai jas pagal spalvą pavadino Baltosiomis dėmėmis. Per trejus stebėjimo metus dėmės susiliejo į vieną, sudarydamos vieną Žemės dydžio audros sūkurį. Paskui per savaitę uraganas staigiai pakeitė spalvą - tapo ryškiai raudonu ir buvo pavadintas Mažąja Raudonąja Dėme. Astronomai spėja, kad ir Didžioji Raudonoji Dėmė kadaise buvo balta, bet stiprėjant vėjui pradėjo „įsiurbti„ medžiagos daleles nuo planetos paviršiaus ir mesti jas į Jupiterio atmosferą. Vienas iš junginių Raudonosiose dėmėse gali būti sieros atmaina. Raudoną spalvą taip pat galima aiškinti tuo, kad ten yra medžiagų, reaguojančių į saulės šviesą ir suteikiančių audroms tokį atspalvį. Per paskutinius dešimtmečius Didžioji Raudonoji Dėmė šiek tiek pakito: ji traukiasi ir apvalėja, taigi galbūt kada nors visai išnyks.

Ijo vulkanai

Jupiterio palydovas Ijo - geologiškai aktyviausias Saulės sistemos objektas: Ijo paviršiuje yra daugiau kaip 400 veikiančių ugnikalnių, nuolatos iš gelmių spjaudančių lavos srautus. Kai kada įkaitę sieros ir sieros dvideginio fontanai iškyla į 500 km aukštį, o lavos srautai Ijo paviršiuje nusidriekia iki 500 km. Dėl nuolatinių išsiveržimų Ijo yra labai gražus - jo paviršius nuspalvintas geltonai, baltai, raudonai, juodai ir žaliai. Be to, magma išteka iš daugybės plyšių palydovo plutoje. Tikriausiai tokio aktyvumo priežastis yra nuolatinis Ijo gelmių kaitinimas, susijęs su Jupiterio ir kitų dviejų stambių planetos milžinės palydovų, Europos ir Ganimedo, gravitacijos jėga, taip pat tai, kad po Ijo paviršiumi tyvuliuoja milžiniškas kelių dešimčių kilometrų gylio magmos vandenynas.

Asteroidų žiedas

Apie asteroidų žiedo atsiradimą nežinoma beveik nieko. Galbūt nuolaužos išliko po Saulės sistemos susiformavimo. Ilgą laiką buvo manoma, kad asteroidų žiedo vietoje kadaise galėjo būti planeta, dėl kažkokių procesų poveikio nustojusi egzistuoti, o žiedas - viskas, kas liko iš jos. Dabar mokslininkai supranta, kad planeta ten susidaryti negalėjo dėl galingos Jupiterio ir kitų planetų traukos. Asteroidų žiedo ilgis - keli šimtai kilometrų, kai kurių uolienų skersmuo - ne daugiau kaip pora metrų, o kiti - didesni už miestą. Šiame žiede tikriausiai yra milijonai objektų, tačiau, jei būtų įmanoma juos visus sujungti į vieną, jis būtų mažesnis už mūsų Mėnulį. Nors ir keista, jeigu kosminis laivas kada nors įskries į asteroidų žiedą, astronautai pamatys ne baisiu greičiu į juos lekiančius akmenis, o tolimus šviečiančius taškus, nes vidutinis atstumas tarp daugumos asteroidų žiede yra daug didesnis už jų matmenis, vidutinis atstumas gali viršyti pusantro milijono kilometrų.

Cerera

Beveik visi asteroidai yra netaisyklingos formos, bet tarp jų esama ir beveik idealiai apvalaus rutulio - tai Cerera, stambiausias Saulės sistemos asteroidas. Jos skersmuo - 950 km. Dėl savo sferinės formos Cerera dabar jau yra įrašyta į planetų nykštukių sąrašą, kuriame figūruoja ir Plutonas. Asteroidai kelia pavojų gyvybei mūsų planetoje: jeigu kuris nors iš jų nukris į Žemę, sugriovimų mastas bus didžiulis, aišku, jei jis bus gana didelis. Praeityje dėl susidūrimų su asteroidais Žemėje atsirado didžiulių kraterių, kuriuos galima pamatyti JAV, Australijoje, Kanadoje. Taip pat manoma, kad būtent nukritus asteroidui žuvo dinozaurai: tada 10 km skersmens objektas nukrito į mūsų planetą dabartinės Meksikos vietoje.

Olimpas Marse

Olimpo kalno papėdės plotis - 540 km, todėl, net nežiūrint stebėtino aukščio - 20 km, jo šlaitai yra labai nuolaidūs. Olimpas yra Marso regione, kur yra ir kitų didelių ugnikalnių. Olimpas susiformavo per milijonus metų: vieną išsiveržimą keitė kitas, ir vis nauji lavos srautai sustingdavo vieni ant kitų. Olimpas tapo didesnis už bet kurį Žemės kalną dėl kelių priežasčių: dėl didesnio vulkanų aktyvumo ir dėl to, kad traukos jėga Marse yra daug silpnesnė negu mūsų planetoje, todėl augdamas kalnas „nesuslūgo„ dėl savo paties svorio. Be to, Marse, kitaip negu Žemėje, nėra tektoninių plokščių: krateris, iš kurio veržėsi lava, visa laiką buvo toje pačioje vietoje, todėl medžiaga ir kaupėsi. Manoma, kad dabar Marse geologinio aktyvumo nėra, bet neseniai buvo gautos Raudonosios planetos lavos srautų smulkios nuotraukos. Vieniems srautams yra daugiau kaip 115 mln. metų, bet kitiems - vos 2 mln. metų, taigi vertinant laiką geologiniais masteliais tai galima pavadinti nesenais įvykiais, ir tai leidžia daryti prielaidą, kad šioks toks vulkanų aktyvumas Marse vis dėlto galimas iki šiol.