Ši planetų sistema yra už mažiau nei 40 šviesmečių nuo mūsų, Vandenio žvaigždyne, paskelbė NASA ir Belgijos vadovaujama mokslininkų komanda. Planetos skrieja aplink blausią nykštukinę žvaigždę „Trappist-1“, kurios dydis vos prilygsta Jupiteriui. Trys iš jų yra taip vadinamoje gyvenamojoje savo žvaigždės zonoje, t.y. regione, kur gali egzistuoti skystas vanduo ir, galbūt, gyvybė. Likusios taip pat yra prie pat tos zonos.
Mokslininkai teigia, jog dar reikės ištyrinėti šių planetų atmosferas, kad būtų galima pasakyti, ar tos uolinės planetos gali palaikyti tam tikros formos gyvybę. Tačiau jau dabar aiškėja, kiek daug Žemės tipo planetų gali egzistuoti mūsų galaktikoje. Kuo daugiau tokių planetų rasime, tuo didesnė tikimybė, kad aptiksime tokią, kuri iš tiesų bus tinkama žmonėms.
„Mes žengėme svarbų žingsnį, kad išsiaiškintume, ar kosmose tikrai yra gyvybės“, - sakė vienas iš tyrėjų, Kembridžo universiteto mokslininkas Amaury Triaudas.
„Atradę šią nuostabią sistemą, mes supratome, kad kosmose privalo būti dar daugiau potencialiai gyvybei tinkamų pasaulių, tik ir laukiančių, kol mes juos atrasime“, - teigia Masačusetso technologijų instituto (MIT) astrofizikė Sara Seager.
Žinių apie „Trappist-1“ sistemą pirmą kartą gauta praėjusį pavasarį, kai Lježo universiteto Belgijoje mokslininkas Michaelis Gillonas su komanda aptiko tris joje esančias planetas. Dabar jų sąraše yra jau septynios, o Gillonas teigia, kad sistemoje gali būti ir daugiau neaptiktų planetų. Naujausi jų atradimai buvo publikuoti žurnale „Nature“.
Ši už 235 trln. mylių nuo mūsų nutolusi, bet kosminiais mastais pakankamai arti esanti sistema gali būti lyginama su Jupiterio ir jo palydovų sistema, teigia tyrėjai. Beje, įdomu tai, kad planetos „Trappist-1“ sistemoje yra išsidėsčiusios labai arti savo žvaigždės. Jeigu „Trappist-1“ būtų mūsų Saulė, tai visos septynios planetos būtų išsidėsčiusios arčiau nei Merkurijus, arčiausiai Saulės esanti mūsų sistemos planeta.
Tačiau „Trappist-1“ šviečia taip blausiai, kad yra 200 kartų vėsesnė už mūsų Saulę, o taip pat greičiausiai skleidžia rausvą ar raudoną šviesą, teigia mokslininkai.
„Šis šviesų spektaklis būtų labai įspūdingas, nes kartkartėmis danguje galėtum matyti kitas planetas, galbūt dvigubai didesnes nei mūsų Mėnulis, priklausomai nuo to, kurioje planetoje stebėtum šį vaizdą“, - per telekonferenciją su reporteriais sakė Triaudas.
Metai toje sistemoje taip pat prabėgtų labai greitai – planetoms tereikia nuo pusantros iki 20 dienų, kad apskrietų savo žvaigždę.
Su tyrimu nesusijęs Leideno observatorijos Nyderlanduose tyrėjas Ignas Snellenas sako, kad Gillono komandai labai pasisekė vienoje sistemoje rasti tiek daug Žemės tipo planetų.
„Tačiau šis septynių tranzitinių Žemės dydžio planetų atradimas tokioje mažoje sistemoje gali reikšti, kad mūsų Saulės sistema su keturiomis Žemės dydžio planetomis galbūt nėra išskirtinė“, - sako jis.
Nuo 1990-ųjų astronomai rado beveik 3 600 egzoplanetų, tačiau vos keturios dešimtys jų skrieja savo žvaigždžių gyvenamoje zonoje, o iš jų tik 18 yra maždaug Žemės dydžio.
Gillonas ir jo komanda pasitelkė tiek antžeminius, tiek kosminius teleskopus, kad identifikuotų visas septynias „Trappist-1“ planetas, kurias sužymėjo raidėmis nuo „b“ iki „h“. Kaip ir įprasta tokiais atvejais, raidė „A“ yra naudojama žvaigždės moksliniame pavadinime. Skriedamos aplink savo žvaigždę, planetos ant jos meta šešėlius; būtent taip mokslininkai jas aptiko.
Nykštukinės, šaltos žvaigždės, tokios kaip „Trappist-1“, retai kada atsidurdavo planetų medžiotojų taikinyje, tačiau Belgijos astronomai nusprendė geriau ištyrinėti jų sistemas, ir Čilėje pastatė teleskopą, skirtą specialiai arčiausiai mūsų esančių nykštukinių žvaigždžių stebėjimui. Jų teleskopas „Trappist“ ir paskolino vardą žvaigždei su įdomiausia planetų sistema.
Tikimasi, kad daugiau apie naujai rastų planetų sandarą padės sužinoti „James Webb“ kosminis teleskopas, numatytas paleisti 2018 m.
