Biobankuose kaupiami žmonių biologiniai mėginiai – svarbi priemonė vystytis mokslui, o pacientams – galimybė gauti naujausiais mokslo laimėjimais pagrįstą gydymą. Integruotas, bendradabriaujantis santykis tarp mokslo ir praktikos – vienintelis galimas būdas efektyviai padėti pacientui, o biobankas gali tapti vieninteliu „banku“, gelbėsiančiu gyvybes ateities kartoms. Pasaulyje jau ne vienoje valstybėje standartizuotai, panaudojant mokslo ir informacinių technologijų laimėjimus, kaupiami tokie biologiniai mėginiai. Biobanko neturinti Lietuva Europos kontekste – kol kas išimtis.
Biobankas – laikmečio poreikis
Biobankas – tai mokslo infrastruktūra, sauganti biologinius žmogaus mėginius bei susijusią informaciją, kuri galėtų būti panaudota biomedicininių tyrimų tikslais, naujų gydymo ir diagnostikos metodų kūrimui, ligų biologinių žymenų atradimui bei individualizuotos medicinos plėtrai. Medicinos ir mokslo bendruomenės atstovų tvirtinimu, neturėdami šalyje biobanko, stabdome tiek mokslo, tiek ir medicinos pažangą savo valstybėje, atimame iš mokslininkų galimybes naudotis svarbia informacija, tuo pačiu skriausdami pacientus.
Nors svarbūs žingsniai, kuriant banką, buvo žengti daugiau kaip prieš ketverius metus, tačiau procesas užsitęsė. Dar 2014 metų kovo pradžioje Lietuvoje veikiančios universitetų klinikos, mokslo ir studijų įstaigos, biotechnologijų verslo kompanijos, pacientų organizacijos ir medicinos asociacijos pasirašė jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu įsteigtas konsorciumas „Biobank-LT“.
Pasak konsorciumo „Biobank-LT“ pirmininko, Valstybinio patologijos centro vadovo prof. dr. Arvydo Laurinavičiaus, Europos žemėlapyje iki šiol esame balta dėmė – valstybė, neturinti normaliai išplėtotos biobankininkystės mokslinės infrastruktūros. Nors medikų ir mokslininkų bendruomenės jaučia didžiulį poreikį ir yra pasiruošusios kurti biobanką, tačiau vis atsiranda kliūčių. Pasak profesoriaus, kalbėdami apie tai, privalėtume įvardinti bendrą biurokratinį nerangumą ir neryžtingumą. Dėl šios priežasties laiku nepriimami svarbūs sprendimai, įsiveliama į procedūras ir pametama esmė.
Nauda būtų milžiniška
Pasak „Biobank_LT“ konsorciumo pirmininko, įsteigus biobanką, mokslo tyrimams reikalingi žmogaus biologiniai mėginiai būtų kokybiški, surenkami standartizuotai. Būtent nuo mėginių kokybės priklauso ir mokslo tyrimų plėtra – tai yra gerai žinoma pasaulyje.
„Sakoma, kad jei neturi šiuolaikinio sisteminio biobanko, visa, ką darai su mokslo projekte surinktais mėginiais, sunkiai leidžia pasiekti patikimų mokslo rezultatų. Be šios infrastruktūros mokslininkas negali veikti platesniu mastu – jį riboja santykinai maža valstybės gyventojų populiacija. Mokslininkas per trumpą laiką negali sukaupti pakankamos imties, kad galėtų tikėtis tarptautiniu mastu reikšmingų mokslo duomenų“, – pastebi prof. dr. A. Laurinavičius.
Pasak profesoriaus, valstybėse veikiantys integruoti šiuolaikiniai biobankai, viena vertus, yra būtina prielaida plėtoti mokslui, o kita vertus, jie sukuria galimybes tose valstybėse besigydantiems pacientams gauti modernias terapijas.
„Pasaulyje kuriama daug naujų gydymo metodų. Iš vienos pusės, biobankas reikalingas juos kuriantiems mokslininkams, o pacientams tai yra galimybė gauti patį naujausią gydymą, kuris, nors ir ne iki galo validuotas, bet pakankamai saugus. Dažnai žmogui tai būna paskutinis šansas. Klinikinių studijų atėjimas labai priklauso nuo to, ar šalyje yra sukurta ekosistema. Arba mes pasirenkame strategiją eiti modernios žinių visuomenės kryptimi, arba kapituliuojame, sakydami, kad mes nieko negalime, esame per maži ar nepajėgūs“, – sako prof. dr. A. Laurinavičius.
Būtina pažangai
Santaros klinikų direktorės medicinai ir slaugai prof. dr. Danguolės Jankauskienės teigimu, nuo žmogaus genetinės informacijos ir šios informacijos valdymo labai priklauso visa medicinos pažanga.
„Dabar į ligoninę patekęs žmogus pradedamas tirti mediciniškai naudojant brangią įrangą bei įvairius invazinius sudėtingus tyrimus, dėl kurių atsiranda infekcijos rizika, kitos galimos komplikacijos. Siekiant to išvengti investuojama daug resursų, ligos kartais tenka ieškoti ilgai ir tai brangiai kainuoja. Todėl šiuo atveju visai reali svajonė būtų, kad iš minėto žmogaus paimamas audinys ar kraujas, iš kurių genų lygmenyje gaunama genetinė informacija apie tą žmogų kamuojančias ligas. Tai būtų saugiau ligoniui, būtų sutaupyta įvairių medicinos išteklių, įskaitant personalą ir jo darbą. Tokia yra ateities medicinos vystymosi vizija, kurią mato ir Lietuvos medicinos mokslininkai bei medikai“, – aiškina prof. dr. D. Jankauskienė.
Tai ir paskatino medicinos mokslininkų bendruomenę pradėti biobankų projektą. Kiek anksčiau kartu su kitomis 14 Europos Sąjungos valstybių Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje įvardintas siekis iki 2022 metų sukaupti informaciją iš milijono genomų. Siekiama, kad projekte atstovautų įvairios nacijos, gyvenančios įvairiose teritorijose. Prie šio biomolekulių ir bioišteklių tyrimo ir biobankų kūrimo konsorciumo prisijungė ir Lietuva.
Mokslas ir praktika – neatsiejami
Pasak prof. dr. D. Jankauskienės, Lietuvoje nedaug įstaigų, turinčių biobankams reikiamus išteklius. Ieškant naujų technologijų šioje srityje ir naudojant biobankų sukauptus ėminius, Europoje labiausiai dirbama trimis pagrindinėmis kryptimis: retų ligų, onkologijos ir profilaktikos. Šiose trijose srityse mums reikia gauti biologinę medžiagą iš sergančio žmogaus. Tai gali būti įvairūs ėminiai – kraujo ar biopsiniu būdu paimta medžiaga, ląstelės. Kaupdami šią bioišteklių informaciją, sudarytume galimybę mokslininkams, kurie, tirdami šią medžiagą, padėtų mums eiti koja kojon su medicinos mokslo pažanga.
„Įsivaizduokite, kad iš sergančio žmogaus jo ligos tyrimų metu paimamas kepenų gabalėlis, kuris Valstybiniame patologijos centre apdorojamas įvairiais metodais – dažomas, parafinuojamas, pjaustomas gabaliukais ir kitaip paruošiamas, kad gautume vaizdus apie esančias ląsteles ir jų pokyčius. Dalis šio mėginio gali būti tiriama mikroskopu, o dalis padedama į saugyklą ateičiai, kol atsiras naujų tyrimo technologijų arba susidarys mokslininkų grupė, tyrinėjanti giliau ir kurianti diagnostikos bei gydymo būdus visoje Europoje, įgalinančius išgydyti žmogų. Akivaizdu, kad tokia mokslui skirta biologinė medžiaga patenka tik per ligonines ir tik iš pacientų, davusių savo sutikimą – sveiki žmonės juk tokios biologinės medžiagos neteiks. Vadinasi, medicinos praktika teikia medžiagą mokslui, kuris paskui sugrįžta į praktiką inovacijomis – tai bendras, neatsiejamas procesas, kurio neįmanoma atskirti“, – sako prof. dr. D. Jankauskienė.
Platesnių tyrimų galimybė
Santaros klinikų Molekulinės ir regeneracinės medicinos skyriaus vyriausiojo medicinos biologo dr. Mindaugo Stoškaus teigimu, pacientų biologinė medžiaga mūsų šalyje buvo kaupiama ir anksčiau. Tai nedidelėmis apimtimis savo vykdomų projektų rėmuose atlieka biomedicininės krypties tyrimus inicijavę mokslininkai.
Biobanko projektu siekiama šią praktiką perkelti į aukštesnį lygmenį – su pacientų sutikimu sistemiškai kaupti jų biologinę medžiagą bei susijusią informaciją. Tokia infrastruktūra būtų reikšmingas veiksnys toliau atliekant reikšmingesnius biomedicininės krypties tyrimus, skatintų medicinos inovacijas ir biotechnologijas. Dėl to Lietuvoje sukurtas nacionalinis biobankas pagal bendrą projektą būtų integruotas į Europos struktūras, o mėginiai ir jų informacija būtų prieinami visiems tarptautinio konsorciumo dalyviams. Šiandien Lietuvoje turime aukšto lygio mediciną, biomedicinos, gyvybės ir fizinius mokslus, sparčiai augantį biotechnologijų sektorių. Biobanko infrastruktūra kaip tik ir yra trūkstamas šios ekosistemos elementas, be kurio išsilaikyti dabartiniame lygyje ir tvariai augti tarptautiniu mastu bus labai sudėtinga.
Svarbu ir sąlygos, ir informacija
Ligoninėse pacientų gydymo tikslais šiuo metu imami įvairūs mėginiai: kraujas, organizmo audinių pavyzdžiai, operacinė medžiaga. Šiai įvairiai biologinei medžiagai taikomi skirtingi saugojimo reikalavimai – nuo kambario temperatūros, kurioje laikomi cheminėmis priemonėmis fiksuoti pavyzdžiai, iki minus 190 laipsnių Celsijaus, panaudojant skysto azoto garus, saugant gyvas ląsteles. Jei šie mėginiai paruošti tinkamai, jie gali būti saugomi dešimtmečius.
Anot dr. M. Stoškaus, informacijos perdavimą biobankui užtikrintų integruotos duomenų bazės. Jau dabar sudarytos prielaidos kaupti informaciją apie pacientų sveikatą e. sveikatos duomenų sistemoje – ją būtų galima integruoti ir į bendrą tinklą su nacionalinio biobanko duomenų sistema.
„Biobankas – ne vien materialinės bazės kūrimas, bet ir procedūrų standartizavimo procesas, nes kitaip neįmanoma būtų organizuotai, sistemiškai kaupti mokslui naudingos biologinės medžiagos. Šalia to yra labai svarbi visa saugojimui skirtą biomedžiagą lydinti epidemiologinė ir medicininė informacija apie pacientą. Be šių duomenų biobankas bus mažavertis“, – pastebi dr. M. Stoškus.
Lietuva – mokslui palanki valstybė
Prof. A. Laurinavičius Lietuvą vertina kaip palankią mokslui valstybę, turinčią kritinę masę jaunų mokslininkų, taip pat ir gabių, išsilavinusių jaunų žmonių. Kitas klausimas, ar valstybė jiems sukuria palankią ekosistemą, kad šie žmonės, būdami Lietuvoje, galėtų atlikti tarptautinės reikšmės mokslo darbus.
Anot prof. dr. D. Jankauskienės, tarpdalykiniame, tarpdisciplininiame biobankų projekte – daug naujovių, jame itin tampriai susiję mokslas ir praktika, dėl to reikalingas didelis partnerių sutarimas, valstybės institucijų supratimas ir palaikymas.
Šio projekto sėkmė, anot profesorės, labai priklauso nuo to, kaip sugebėsime suvokti, kad šiandien ypač svarbi mokslo ir praktikos vienovė, nes tai yra modernus požiūris į šiuolaikišką mediciną – kitaip žiūrėti šiandien tiesiog nebegalima.
VUL Santaros klinikų informacija
