Kai NASA „Cassini“ misija pasiekė Saturną, tai leido mums pirmą kartą iš arčiau pažvelgti į tankių debesų paslėptą didžiausią žieduotosios planetos palydovą Titaną. Tuomet paaiškėjo, kad tai yra sudėtingas vandens pasaulis, potencialiai galintis palaikyti gyvybę. Dabar mokslininkai vis garsiau kalba apie tai, kad mums būtina sugrįžti į Titaną, kad ne tik ištyrinėtume skysto metano ir etano upes jo paviršiuje, bet ir po juo tyvuliuojantį vandenyną.
„Labai svarbu, kad mes sugrįžtume į Titaną“, - dar balandį per kasmetinę Astrobiologijos mokslo konferenciją Arizonoje savo kolegoms sakė Michaelas Malaska, Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Kalifornijoje mokslininkas, kurio komanda jau pateikė NASA svarstyti misijos „Oceanus“ projektą, su tikslu ištyrinėti Titano potencialą gyvybei palaikyti.
„Tai yra tikrai fantastiškas pasaulis, kupinas organinės chemijos, – kalbėjo jis. – Jis gali būti labai įdomi vieta gyvybei, panašiai kaip Europa ir Enceladas.“
Vandens pasaulis
NASA programa „New Frontiers“ (liet. „Nauji horizontai“) siekia ištyrinėti mūsų sistemą per naujas kosminių zondų misijas. Be tokių vandens pasaulių kaip Titanas ar Enceladas, tarp kitų NASA kandidatų yra ir Saturnas su Venera, o taip pat Trojos asteroidai išorinėje Saulės sistemoje.
Titanas garsėja savo intriguojančiu paviršiumi su organinių molekulių debesimis bei vienintelėmis be Žemės Saulės sistemoje upėmis ir ežerais – šios sąlygos labai primena tas, kuriomis atsirado gyvybė ankstyvojoje Žemėje. Tiesa, vietoje vandens, Titano atmosferoje ir paviršiuje dominuoja metanas ir etanas.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad gali būti įmanoma, jog Titane taip pat yra gyvybės, tačiau ji neišvengiamai smarkiai skirtųsi nuo tos, kurią matome mūsų planetoje. Yra žinoma, kad trys gyvybei būtini ingredientai yra organinės medžiagos, energijos šaltinis (Saulės šviesa) ir vanduo, o Titano paviršiuje egzistuoja du iš jų. Ir nors jame nėra skysto vandens, tai dar nereiškia, kad jo apskritai nėra šiame Saturno palydove.
„Atminkite, kad Titanas yra vandenyno pasaulis, – teigia Malaska. – Mes manome, kad po jo paviršiumi egzistuoja milžiniškas skysto vandens telkinys.“
Tame vandenyne ir galėjo gimti mikroskopinių gyvybės formų, o tokia pati galimybė neatmetama vertinant ir kitų dviejų žinomų „vandens pasaulių“ kandidatūras – kito Saturno palydovo Encelado ir Jupiterio mėnulio Europos. Visi trys iš jų turi tuos vandenynus dengiantį ledo sluoksnį, tačiau tik Titano atveju ant paviršiaus egzistuoja ir organinių medžiagų. Ankstesni eksperimentai yra parodę, kad tokių organinių medžiagų sąlytis su skystu vandeniu Titano sąlygomis galėtų sukurti tam tikras molekules, būtinas gyvybei, kurią žinome mes, įskaitant aminorūgštis ir nukleobazes.
Žemės analogas?
Prieš „Cassini“ iš arčiau pažvelgiant į jį 2004-aisiais, Titanas buvo paslėptas nuo žmogaus akies tankios savo atmosferos. Tik kosminiam zondui pro ją prasiskverbus mes sužinojome, kad Saturno palydove tyvuliuoja metano ir etano upės ir ežerai, o taip pat pilna deltų ir kopų, jau nekalbant apie „magiškas salas“, kurios pasirodo ir vėl pranyksta.
„Cassini“ atskleidė absoliučiai nuostabų vaizdą, kuris yra mums svetimas ir keistas, bet taip pat ir toks žemiškas“, - teigia Malaska.
Tačiau, kad ir kokie dėkingi būtume „Cassini“ zondui, jis užfiksavo tik pačias didžiausias palydovo paviršiaus ypatybes ir perdavė tik itin primityvias nuotraukas. Su šiuolaikinėmis technologijomis, „Oceanus“ misija padėtų mums užfiksuoti kur kas detalesnes nuotraukas ir galbūt atskleistų dar didesnių naujienų apie šį palydovą.
Titano tyrimai taip pat galėtų padėti mokslininkams daugiau sužinoti apie sąlygas ankstyvojoje Žemėje. Pasak Malaskos, metanu praturtintas palydovas gali būti mūsų pačių planetos analogas, prieš joje atsirandant deguoniui.
„Galima sakyti, kad šiandien nuvykdami į Titaną, mes grįžtume laiko mašina į ankstyvąją Žemę“, - intriguoja jis.
