2001 metais jis užbaigė savo tyrimą, kuriame įvardino didelę kito cunamio riziką. „Tokyo Electric Power“ nespėjo sureaguoti į mokslinį pranešimą ir 2011 metais Fukushimos Daiichi atominė elektrinė nukentėjo nuo 15 metrų aukščio bangų. Žuvo daugiau nei 20 tūkstančių žmonių.
Keletą praėjusių dešimtmečių Arizonos universiteto paleohidrologas Victoras Bakeris naudojosi Minouros taktikomis tyrinėdamas Kolorado plokštumos potvynių istoriją. Taip, kaip ir Japonijos mokslininkas, Bakeris išsiaiškino, jog plokštumą ne kartą buvo užlieję milžiniški potvyniai, kurie nebuvo užfiksuoti istorijoje. Taip, kaip ir Japonijos mokslininkas, Bakeris taip pat tikina, jog jo tyrimai yra ignoruojami agentūrų ir kitų infrastruktūros objektų, kuriems tokie potvyniai kelia grėsmę.
Praėjusį mėnesį po rekordiškai didelio kritulių skaičiaus vos nesugriuvo vienos aukščiausių šalies užtvankų slenkstis. Buvo suprasta potvynių rizikos nuvertinimo grėsmė. Užtvankos nėra pastatytos taip, kad galėtų atlaikyti visus Motulės Gamtos iššūkius. Jos pastatytos taip, kad galėtų atlaikyti tik tuos meteorologinius reiškinius, kuriuos, pasak inžinierių, jos turėtų atlaikyti. Dauguma Vakarų užtvankų buvo pastatytos XX amžiaus viduryje. Tuo metu meteorologinių veiksmų riziką galima buvo nustatyti tik pasikliaunant istoriniais įrašais ir srovės matuokliais. Tokie įrašai buvo pradėti fiksuoti tik 1800 metais. Bakeris teigia, jog to „visiškai neužtenka“.
Šiomis dienomis naujausios technologijos suteikia mokslininkams šansą atkurti tūkstančius istorijos metų, o tai leidžia suprasi kaip įvyksta taip vadinami „superpotvyniai“.
„Retenybių tikimybė geriausiai paaiškinama tada, kai archyvai yra ilgiausi,“ – aiškino Bakeris.
Bakeris šukavo Kolorado, Žaliąją bei aplinkines pietvakarių upes ir ieškojo jose potvynių liekanų ir kitų įkalčių, o vėliau radiometrinio datavimo metodu tyrinėjo surastus pavyzdžius. Bakeris nustatė, jog trumpalaikiai istorijos archyvai smarkiai nuvertina didelių potvynių dažnį ir dydį.
Kalifornijoje „superpotvyniai“ taip pat gali būti daug dažnesni nei yra manoma. Jungtinių Valstijų Geologinių tyrimų hidrologas Michaelas Dettingeris bei UC Berklio paleoklimatologė B. Lynn Ingram ištyrė paleontoliginius potvynių įrašus ir išsiaiškino, kad jie būna kas 200 metų, o kartais ir dažniau. Paskutinis potvynis įvyko 1862 metais. Žuvo tūkstančiai žmonių, miestai paniro po vandeniu, o valstijos ekonomika buvo beveik sunaikinta. Tačiau tai dar nebuvo pats blogiausias potvynis – tikima, kad 1600-aisiais kilęs potvynis buvo bent dvigubai didesnis.
2013 metais Dettingeris ir Ingram „Scientific American“ žurnale rašė, jog Kalifornijos laukia vandeningi metai. Jų prognozė išsipildė. Šią žiemą Kalifornijoje iškrito tiek daug kritulių, jog vasario 21 dieną bent pusėje valstijos buvo paskelbtas pavojus dėl potvynių, lietaus ar sniego. Upeliai patvino ir užliejo gyvenamuosius namus, o Orovilio užtvankoje pirmą kartą per 49 metus vandens lygis buvo kritinis. Vasario 12 dieną, kilus grėsmei, jog sugrius vienas iš užtvankos slenksčių, buvo evakuoti daugiau nei 180 tūkstančių vietinių apylinkių gyventojų. Laimei užtvanką pavyko sutvarkyti ir žmonės galėjo grįžti į savo namus, tačiau Orovilis nėra vienintelis miestas, kuriam kelia grėsmę potvyniai. Visoje šalyje stūkso bent 2000 užtvankų, kurių sugriuvimas pražudytų labai daug žmonių.
Ar tai reiškia, jog užtvankos turi būti sustiprintos, kad galėtų atlaikyti didesnį kritulių kiekį? Melioracijos biuro pareigūnai tikina, kad dauguma užtvankų paruoštos išsilaikyti ir kritiniu atveju. JAV Armijos inžinierių kuopos atstovai taip pat nėra linkę vadovautis paleohidrologiniais tyrimais, nes upių tėkmė yra tiek pakitusi, jog kuopos mokslininkai tiki, jog antikinių potvynių duomenys nieko nebeparodo.
Bakeris tiki, kad būtų kvaila neturėti jokių planų, jeigu iškiltų grėsmė didžiausioms šalies vakarų užtvankoms. Jis pridėjo, kad tai, jog Japonijos pareigūnai buvo perspėti apie Fukushimą ir nieko nedarė yra tiesiog „gėdinga“.
„Jungtinėse Valstijose gali atsitikti kažkas panašaus, jeigu į šį mokslą nepažiūrėsime rimtai,“ – teigė Bakeris.
