Jimas Irwinas, „Apollo 15“. Donnas Eisele, „Apollo 7“. Ronaldas Evansas, „Apollo 17“. Wally Schirra, „Apollo 7“. Neilas Armstrongas, „Apollo 11“. Tai visi „Apollo“ misijų astronautai, kurie mirė nuo širdies smūgio ar susijusių komplikacijų, o iš viso net 43 proc. iki šiol mirusių astronautų, dalyvavusių tose misijose, mirė nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, atskleidžia naujas tyrimas, publikuotas „Nature’s Scientific Reports“ žurnale.
Tai 4-5 kartus daugiau nei tarp tų astronautų, kurie niekada neskrido į kosmines misijas ir dirbo tik žemutinėje Žemės orbitoje. Vyriausias naujojo tyrimo autorius, Michaelas Delpas iš Floridos valstijos universiteto, mano, kad dėl to greičiausiai kalta aukšta kosminės erdvės spinduliuotė, kurią patyrė minėtieji astronautai. Tokią hipotezę palaiko ir 2014 m. atliktas tyrimas, atskleidęs, kad kosminė radiacija kelia didžiausią pavojų astronautų sveikatai.
Jimo Irwino atveju, NASA pastebėjo pirmojo jo patirto širdies priepuolio ženklus misijos Mėnulyje metu, įgulai pernešant surinktas uolienas į operacijų modulį 1971-aisiais. Jei tai būtų nutikę Žemėje, Irwinas būtų skubiai nugabentas į ligoninės priimamąjį. Tačiau nulinės gravitacijos sąlygos, grynas deguonis, slėgio matuokliai ir nuolatinis stebėjimas iš Žemės buvo tokie pats naudingi kaip ir apsilankymas ligoninėje, ir Irwino širdies ritmas greitai sugrįžo į normalų. Tačiau vos po kelių mėnesių nuo grįžimo į Žemę jis patyrė dar vieną širdies smūgį, ir nors jį išgyveno, galiausiai nuo tos pačios priežasties mirė 1991-aisiais.
Iki šiol buvo atlikti keturi astronautų mirtingumo tyrimai, kurie daugiausiai parodė, kad jų gyvenimo trukmė vidutiniškai yra ilgesnė nei bendros populiacijos, ypač nagrinėjant širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei vėžio tikimybę (tačiau astronautai dažniau žūsta per nelaimingus atsitikimus). Tuo tarpu Delpo grupė nusprendė visą savo dėmesį sutelkti tik į kosminėje erdvėje pabuvojusius „Apollo“ astronautus.
Tyrėjai taip pat pasirinko kitokią kontrolinę grupę. Ankstesniuose tyrimuose ja tapdavo bendra JAV populiacija, tuo tarpu Delpas pasirinko kitus astronautus, kurie į kosmosą nebuvo skridę, ir kurie nedalyvavo „Apollo“ ir „Gemini“ misijose, kosminių šatlų programose bei dviejose jau atšauktose Oro pajėgų kosminių skrydžių programose. Tai padėjo jiems atskirti galimai gluminančius faktorius, turint omenyje tai, kad vidutinis astronautas yra kur kas sveikesnis nei vidutinis amerikietis.
Žinoma, galutinis tiriamųjų skaičius tapo labai mažas. Vos 24 žmonės yra skridę į kosmosą per „Apollo“ programą, ir tik aštuoni jų jau yra mirę. Septini jų buvo įtraukti į tyrimą, o aštuntasis, Edgaras Mitchellas, mirė šių metų vasarį, kai Delpo komanda savo analizę jau buvo užbaigusi. Tyrėjai pripažįsta, kad tai apsunkino tyrimą, tačiau sako, kad tos apimties padidinti neįmanoma. „Tai visų kosminių tyrimų problema, - „Gizmodo“ sakė Delpas. – Tiesiog reikia vertinti išvadas labai atsargiai.“
Delpo teigimu, gautus duomenis vis tik verta publikuoti, kadangi 2024-aisiais planuojama išardyti Tarptautinę kosminę stotį, o kelios šalys, įskaitant JAV, jau ruošiasi naujoms misijoms į Mėnulį ir galimai netgi Marsą. Jeigu kosminė radiacija tikrai turi neigiamos įtakos astronautų širdies ir kraujagyslių sistemoms, mes turime kuo greičiau išsiaiškinti, kokia ta įtaka yra ir kaip ją sumažinti.
Iki šiol buvo atlikti keturi astronautų mirtingumo tyrimai, kurie daugiausiai parodė, kad jų gyvenimo trukmė vidutiniškai yra ilgesnė nei bendros populiacijos, ypač nagrinėjant širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei vėžio tikimybę (tačiau astronautai dažniau žūsta per nelaimingus atsitikimus).
Tyrėjai taip pat atliko eksperimentus su pelėmis. Tam tikslui jie pasirinko Brukheiveno nacionalinę laboratoriją, vienintelę vietą, kur pelės gali būti švitinamos tokio specifinio tipo radiacija. Jau anksčiau buvo nustatyta, kad ta spinduliuotė, su kuria susiduriame kasdieniame gyvenime, sukelia širdies problemų pelėms, bet kur kas didesnėmis dozėmis negu tos, kurias gauname mes. Tačiau kosminė radiacija yra kur kas stipresnė, tad ir jos poveikis sveikatai potencialiai yra didesnis.
Delpas su kolegomis išsiaiškino, kad vienai grupei pelių, apšvitintų kosmine radiacija, po šešių mėnesių išsivystė kardiovaskulinė liga, pasireiškusi užsikimšusiomis arterijomis. Pavertus žmonių metais, tai reikštų 20 metų laikotarpį. Mokslininkai taip pat tyrinėjo besvorės būsenos poveikį pelėms, tačiau, jų teigimu, nors tokia būsena turi tam tikrą neigiamą poveikį, jis išnyksta per šešių mėnesių laikotarpį, kai tuo tarpu radiacijos neigiamas poveikis išlieka. Atrodo, kad tas pats galioja ir „Apollo“ astronautams.
