Metaną gaminantys mikrobai – paprasčiausi ir seniausi organizmai Žemėje – gali išgyventi itin reto marsietiško oro sąlygomis, pranešė mokslininkai, kurie teigia, kad ši jų tyrimo išvada gali padėti atrasti gyvybę Raudonojoje planetoje. Marso paviršius dabar yra šaltas ir sausas, bet yra nemažai įrodymų, jog prieš milijardus metų planetą dengė plačios upės, ežerai ir jūros. Kadangi Žemėje gyvybės galima rasti visur, kur tik yra skysto vandens, mokslininkai teigia, kad gyvybė galėjo evoliucionuoti ir Marse, drėgnesnėmis aplinkos sąlygomis, ir galbūt gyvybės ten esama net ir dabar.
„Kiekvienoje Žemėje esančioje aplinkoje galima rasti kokių nors mikroorganizmų, - teigia Rebecca Mickol iš Arkanzaso universiteto JAV. - Sunku patikėti, kad kitose planetose ar palydovuose nebūtų tokių organizmų.“
Ankstesnių NASA tyrimų metu Marso atmosferoje jau buvo aptikta metano, pačios paprasčiausios organinės molekulės, pėdsakų. Nors metanas gali išsiskirti ir per abiotinius būdus, pavyzdžiui, vulkaninę veiklą, didžiąją dalį šių bespalvių, bekvapių, degių dujų į Žemės atmosferą išskiria būtent gyvybės formos, pavyzdžiui, galvijai.
„Viena džiaugsmingiausių akimirkų man buvo metano aptikimas Marso atmosferoje, - sakė Mickol. - Žemėje didžiąją jo dalį biologiškai pagamina praeities ir dabarties organizmai. Tas pats gali galioti ir Marse. Žinoma, yra ir daugybė kitų galimų paaiškinimų, kodėl Marse yra metano, todėl tai vis dar yra ginčytinas klausimas. Tačiau nuo to mums, mokslininkams, tik smagiau.“
Žemėje metaną išskiria organizmai, dar žinomi kaip metanogenai. Jie yra vieni iš paprasčiausių ir seniausių organizmų mūsų planetoje. Jie dažniausiai randami vandenynuose, kitose drėgnose aplinkose, ir netgi gyvūnų virškinamajame trakte.
Šie organizmai taip pat yra anaerobai, kas reiškia, jog jiems nereikalingas deguonis. Vietoje to jie energijos gauna iš vandenilio, o kurdami organines molekules naudoja anglies atomus, kurių pagrindinis šaltinis yra anglies dvideginis. Tas faktas, kad metanogenams nereikia nei deguonies, nei fotosintezės proceso, reiškia, kad jie gali gyventi net ir po Marso paviršiumi, apsaugoti nuo pavojingos ultravioletinės spinduliuotės, nuolat atakuojančios Raudonosios planetos paviršių.
Kad patikrintų, ar tokie organizmai tikrai gali išgyventi itin retos atmosferos sąlygomis, tyrėjai atliko eksperimentus su keturiomis metanogenų rūšimis - Methanothermobacter wolfeii, Methanosarcina barkeri, Methanobacterium formicicum, bei Methanococcus maripaludis. 2012-aisiais, per NASA egzobiologijos ir evoliucinės biologijos programą (dalis NASA vykdomos Astrobiologijos programos) gavusi finansinę paramą, Mickol su savo komanda šiek tiek pakeitė metanogenų testavimo metodą.
Eksperimentų metu, mikrobai buvo auginami mėgintuvėliuose tarp skysčių, kurie pakeitė Marse po žeme galimai tekančius šaltinius. Mikrobai buvo maitinami vandenilio dujomis, o skystis buvo uždengtas vatos gabalėliu ir dirva, simuliuojančia Marso paviršių. Tada kiekviename mėgintuvėlyje buvo sukurta itin žemo slėgio būsena.
Mokslininkai išsiaiškino, jog metanogenai ištvėrė šias sąlygas. Jų tyrimo išvados patvirtino, kad kai kurios mikroorganizmų rūšys nėra priklausomos nuo tankios atmosferos, kad galėtų išgyventi, o taip pat atskleidė, kad tirtos metanogenų rūšys gali atlaikyti reguliarų kontaktą su Marso atmosfera. Visa tai leidžia optimistiškai vertinti tas hipotezes, kad Marse metaną gamina gyvi organizmai – galbūt pasislėpę po dirva ir gyvenantys drėgnose aplinkose.
Pasak Mickol, kitas tyrėjų žingsnis bus nustatyti, ar šie organizmai gali išgyventi itin šaltoje temperatūroje. „Marse yra labai, labai šalta – neretai naktį temperatūra nukrenta iki -100ºC (-212ºF), ir tik kartais, šilčiausią metų dieną, temperatūra gali pakilti aukščiau užšalimo.“
Arizonos universiteto mokslininkų tyrimo išvados buvo publikuotas moksliniame žurnale „Origins of Life and Evolution of Biospheres“.
