Pačioje Niujorko širdyje, Manhatane, stovi pastatas, saugantis informaciją apie kone 100 tūkstančių lietuviškų sielų. Vietos lietuviai jį vadina bene didžiausiu mūsų protėvių archyvu, o oficialiai tai JAV jau 130 metų veikiantis Susivienijimas lietuvių Amerikoje.
Ši organizacija yra viena seniausių nenutrūkstamai veikiančių lietuvių organizacijų. Dar 19 a. pabaigoje ją drauge su bendražygiais įkūrė gydytojas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas Jonas Šliūpas.
Pasak Susivienijimo lietuvių Amerikoje viceprezidento Daniaus Glinskio, J. Šliūpas įkūrė organizaciją kaip draudimo bendrovę, kuri mokėjo pinigus, mirus lietuviams darbininkams. Taip pat pinigai buvo skiriami lietuviams šviesti.
Idėja burti tautiečius po draudimo skėčiu nebuvo nauja. Ją sėkmingai jau buvo įgyvendinę airiai ir lenkai. Ne mažiau pasisekė ir lietuviams. Vos įsikūręs susivienijimas pradėjo leisti laikraštį „Tėvynė“. Specialiai tam namo rūsyje įrengta ir spaustuvė. Iki šių dienų archyve sukrautos spaudos klišės.
„Čia buvo žinios iš viso pasaulio, iš Lietuvos. Svarbiausios buvo Amerikos lietuvių ir Lietuvos žinios. Pirmi keletas puslapių visada būdavo žinios iš Lietuvos – politika, ekonomika, nes čia Amerikos lietuviai labai domėjosi tuo ir rinkdavo pinigus, kad padėtų Lietuvai“, – pasakoja organizacijos savanorė Giedrė Stankūnienė.
Susivienijimas lietuvių Amerikoje rūpinosi ir kita lietuviška spauda. Spausdino knygas, kai Lietuvoje jos buvo draudžiamos.
„Lietuviai rinko pinigus Lietuvos nepriklausomybei atstatyti, nuo 1914 metų rinko pinigus siųsti į Lietuvą ir nežinau, kiek milijonų surinko ir persiuntė padėti“, – sako taip pat savanoriaujanti tautietė Aldona Marijošienė.
„Kai čia atidarė didžiulę traukinių stotį, jie nupirko namą vien tam, kad lietuviai atvykę į Ameriką galėtų iš laivo išlipę būti pasitikti ir apsistoti čia. Tada kitą dieną įsodinti į traukinį ir į Pensilvaniją, Čikagą ir visokias kitas vietas išvažiuoti“, – aiškino D. Glinskis.
Tačiau metams bėgant susivienijimo veikla blėso, narių skaičius mažėjo, o skolos augo. Už organizacijos vairo stojusi nauja valdžia neslepia – atėjusi čia pastatą rado apibyrėjusį, o ižde kone 100 tūkstančių dolerių skolą. Dabar organizacijai vadovaujanti Laima – meno kolekcionierė. Moteris atvira, kad būtent tai ir išgelbėjo šį pastatą.
„Vienam, kitam skambinu. Kaip šeima mes surinkome 58 paveikslus. (...) Sugalvojau daryti internetu aukcioną. Tada mums reikėjo nufotografuoti visus paveikslus, reikėjo biografijas surasti, reikėjo parašyti, koks ten darbas, koks popierius, kokie dažai, tai menininkai mums labai padėjo ir mes sukūrėm labai gražų mūsų pirmą aukcioną. Mums labai gerai pasisekė, mes pardavėme ir surinkome 17 tūkstančių dolerių“, – pasakoja organizacijos prezidentė Laima Dangalauskaitė-Mihailovich.
Sėkmės įkvėpti lietuviai drauge su bendraminčiais suorganizavo dar ne vieną aukcioną, kol galiausiai surinko kone 40 tūkstančių dolerių. Visus juos investavo pastatui renovuoti. Dabar tai vienintelė lietuviška vieta visame Manhatane.
„Turime meno erdvę, dailininkai ateina, gali savo meną parodyti. Paskui bendruomenė ateina, turime visokių renginių, pristatome knygas, filmus rodome, žmonės ateina, bendrauja, vienas kitam padeda“, – sako pašnekovė.
Iš draudimo Susivienijimas lietuvių Amerikoje virto kultūros organizacija. Sako, jei kada nors antrą šimtmetį skaičiuojanti organizacija vis dėlto išnyktų, jos įstatuose numatyta griežta taisyklė – pastatas prestižinėje Niujorko vietoje turi atitekti ne kam kitam, o lietuviams.
Tačiau dabar darbai pastato rūsyje nesustoja. Čia kraustomos didžiulės dėžės, rūšiuojami ir ruošiami skaitmeninti tūkstančiai dokumentų, juose – kiekvieno kada nors organizacijai priklausiusio lietuvio istorija.
Šiuose dokumentuose įrašai apie žmogaus gimimo vietą ir datą Lietuvoje, jo imigracijos istorija, mirties data ir vieta, duomenys apie išmoką atsiėmusius artimuosius. „Tai lyg daugybė informacijos debesėlių, pasakojančių žmonių istorijas“, – sako informaciją tvarkantys ir bandantys išsaugoti lietuviai.
„Jeigu žino, kada žmogus mirė, tai apie jį galima gauti informacijos daug, kadangi mirties dokumentai turi labai daug žinių apie žmones. Ir iš tikrųjų vienas žmogus prašė surasti jo giminę ir mes suradom, mes labai nustebom, kad radom, bet radom“, – pasakoja viena A. Marijošienė.
Už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę ir indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą organizacijos vadovė L. Dangalauskaitė-Mihailovich neseniai apdovanota Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklo medaliu.
