Žymiai Rusijos rašytojai Liudmilai Ulickajai liepos pabaigoje įteikta Valstybinė Austrijos premija literatūros srityje. Siūlome pačios rašytojos surašytus įspūdžius ne tik apie šią ceremoniją, bet ir apie tai, kas vyksta jos Tėvynėje. Šis tekstas parengtas pagal L. Ulickajos publikaciją „Der Spiegel“.
Iškilminga premijos įteikimo ceremonija prasideda nuo Austrijos himno. Visi esantieji salėje atsistojame. Klausydamasi himno, pavydžiu austrams. Jų himno žodžiai 1947 metais buvo parašyti gerbiamos poetės. Visai kitaip yra su Rusijos himnu, kurio ne tik aš, bet ir daugelis kitų Rusijos piliečių seniai gėdijamės. Pirmasis jo variantas pagal Aleksandro Aleksandrovo muziką 1943 metais buvo parašytas konjunktūrinio poeto Sergejaus Michalkovo. Čia skambėjo tokios eilutės: „Mus Stalinas išaugino, jis įkvėpė būti ištikimiems liaudžiai, įkvėpė darbui ir žygdarbiams.“ Po to, kai Stalino kultas buvo pradėtas griauti, pats S. Michalkovas pakoregavo himno žodžius ir žodį „Stalinas“ pakeitė žodžiu „partija“.
Paskui prasidėjo naujas tūkstantmetis, 2000 metais buvo patvirtintas naujas himno tekstas, kaip įprasta konjunktūrai, dabar vietoj partijos buvo šlovinamas Dievas ir šalis iš komunistinės akimirksniu virto stačiatikiška. Kas bus toliau? Rusijos istorijoje tiek daug visokių vingių, tad nenustebsiu, jei vėl grįšime prie Stalino šlovinimo.
Gyvenu Rusijoje. Esu žydų kilmės rusų rašytoja, išauklėta krikščioniškoje kultūroje. Man labai skaudu, kad mano valstybė šiuo metu kovoja su šia kultūra, humanizmo vertybėmis, asmens laisvės ir žmogaus teisių sampratomis. Mano valstybė serga agresyviu tamsuoliškumu, nacionalizmu ir imperine didybės manija. Man gėda dėl Rusijos tamsuoliško ir agresyvaus parlamento, dėl agresyvios ir nekompetentingos vyriausybės, dėl valdžioje esančių politikų, kurie gina prievartos ir klastos principus bei įsijautė į superherojų vaidmenį. Gėda ir dėl visos tautos, praradusios moralinius orientyrus.
Nedalyvauju aktyviai politiniame gyvenime, tačiau, kai manęs klausia, visada sakau tai, ką galvoju. Būtent dėl to Rusijoje esu priskirta „penktajai kolonai“ ir esu kaltinama neapykanta Tėvynei. Teisintis, mano įsitikinimu, beprasmiška ir kvaila. Jokios neapykantos tikrai nejaučiau, tik gėdą ir bejėgiškumą, Rusija šiandien vykdo savižudišką ir pavojingą politiką, kuri kelia grėsmę pirmiausia jai pačiai, tačiau kartu gali sukelti ir dar vieną pasaulinį karą. Tiesą pasakius, šis karas jau vyksta. Lokalūs karai Čečėnijoje, Gruzijoje, dabar ir Ukrainoje – tai tik prologas. Baisu tai, kad epilogo nebebus kam rašyti.
Tenka pripažinti, kad civilizacija pateko į aklavietę. Mokslui, švietimo sistemai, menui nepavyko suvaldyti žmogaus prigimtyje glūdinčios agresijos. Anksčiau atrodė, kad kultūra sugebės įveikti savidestrukcijos siekį, tačiau atrodo, kad žmonijai daugiau nebeliko laiko. Civilizacija ir visi techniniai pasiekimai, kad ir kaip būtų gaila, atvedė tik prie to, jog mes turime galimybę per labai trumpą laiką save sunaikinti. Nebėra prasmės kalbėti apie demonišką blogio prigimtį, žmogus pats kuria blogį ir šiuo aspektu jau seniai pralenkė velnią.
Mano valstybė kasdien priartina pasaulį prie karo. Sudiev, Europa, bijau, kad mes niekada netapsime dalimi europietiškos šeimos. Mūsų didinga kultūra, mūsų Tolstojus ir Čechovas, Čaikovskis ir Šostakovičius, mūsų aktoriai, dailininkai, filosofai ir mokslininkai šiandien nublanksta prieš beprotybės apimtos valdžios grėsmę. Deja, ir anksčiau mūsų kūrėjai nieko negalėjo padaryti prieš religinį fanatizmą ar komunizmą, 300 metų mes sėmėmės jėgų iš tų pačių kultūrinių šaltinių ir niekada nepraradome vilties. Tačiau šiandien mes, Rusijos kultūrininkai, tiksliau, ta maža jų dalis, kuriai priklausau, tegali pasakyti viena: „Sudiev, Europa.“
