Sirų menininkas Tammamas Azzamas (g. 1980) gimė ir užaugo Damaske. 2001 m. sostinės Vaizduojamojo meno institute baigė tapybos studijas. Nuo 2008 m. dirba su galerija „Ayyam“. Įsiliepsnojus karui, 2011 m. galerija persikėlė į Dubajų, o T. Azzamas gavo šaukimą į Sirijos kariuomenę. Tai lėmė menininko apsisprendimą drauge su šeima palikti gimtąją šalį ir persikelti į Dubajų.

2012 m. fotokoliažų serija „Sirijos muziejus“ atnešė jam pasaulinį žinomumą. Savo darbuose T. Azzamas jungia karo nuniokotos Sirijos vaizdus ir Picasso, Matisse’o, da Vinčio bei kitų į dailės istoriją patekusių autorių kūrinių fragmentus. Jo paroda „Aš, siras“ sulaukė didelio pasisekimo Londone ir Beirute. T. Azzamą kalbina taz.de žurnalistė Juliane Metzker.

- Pone Azzamai, kaip prasidėjus Sirijos karui pasikeitė Jūsų gyvenimas?

- 180 laipsnių kampu. Dėl šios liūdnos priežasties tapau paklausiu tarptautiniu menininku. Tuo metu Sirijoje negalėjau gyventi tik iš meno – nuo 2011 m. pagrindine mano veikla tapo grafikos dizainas. Vėliau prasidėjo karas. Su žmona ir dukra persikėlėme į Dubajų. Čia turėjome pradėti visiškai naują gyvenimą.

- Ar buvo sunku apsispręsti palikti Siriją?

- Žinoma. Labai džiaugiausi prasidėjusia revoliucija – pagaliu mano šalyje sujudėjo vanduo! Deja, praėjus aštuoniems mėnesiams situacija taip pablogėjo, kad galerija, kuriai dirbau, persikėlė į Dubajų. Skaudančia širdimi išvykau ir aš. Mano tėvai ir brolis liko savo gimtajame Suveidos mieste Pietų Sirijoje. Labai jų ilgiuosi.

- Kaip ši patirtis paveikė Jūsų kūrybą?

- Pasikeitė ne tik mano kūryba. Staiga ir aš pats pasijutau tapęs kitu žmogumi. Klausiau savęs, kodėl turėčiau tęsti ankstesnius meninius projektus. Jie buvo įkvėpti šalies visuomenės, kurios nebeliko. Be to, Damaske turėjau palikti savo ateljė ir visas medžiagas. Su savimi pasiėmiau tik kompiuterį. Taip gimė pirmieji skaitmeniniai projektai.

- Serijoje „Sirijos muziejus“ tokius žymius tapybos darbus kaip „Mona Liza“ jungiate su nuniokotų Sirijos namų griuvėsiais. Kas slypi už šio sumanymo?

- Norėjau, kad mano kūryba ir joje keliami klausimai pasiektų pasaulio visuomenę. Turėjau rasti universalią kalbą. Mano dėmesį patraukė istoriniai meno kūriniai. Iš pradžių mane įkvėpė ispanų menininko Goyos darbai. „Sukilėlių sušaudyme“ jis vaizduoja susidorojimą su vyrais, 1808 m. nepaklususiais prancūzų okupacinei valdžiai. Sirijoje tokie dalykai vyksta kiekvieną dieną.

- Socialiniuose tinkluose karštai diskutuojama apie Jūsų fotomontažą „Bučinys“, sukurtą Gustavo Klimto paveikslo pagrindu. Daugelis patikėjo, kad grafitas ant subombarduoto Damasko namo yra tikras.

- Fotomontažą publikavau 2013 m. pabaigoje. Žmonės iki šiol apie jį kalba ir mano, kad piešinys yra tikras. Tiesą sakant, svajoju būti su sirais ir kurti jiems gatvės meną.

- Kitame fotokoliaže vaizduojate Sirijos namo griuvėsius, pririštus prie didžiulės puokštės margų balionų. Jie sklendžia pro Jungtinės Karalystės parlamento rūmus ir Jungtinių Tautų būstinės pastatą Ženevoje. Kuriomis kryptimis tęsiasi jų kelionė?

- Sirijoje nebeliko namų. Nebeliko kur grįžti. Namai, kuriuose kitados gyveno žmonės, liko gyvi tik jų vaizduotėje. Daugiau kaip devyni milijonai sirų pabėgėlių gabenasi panašius prisiminimus vykdami į kitas pasaulio valstybes. Tai simbolizuoja fotokoliažas „Bon Voyage“.

- Griuvėsiai praskrenda ir pro 9/11 memorialą Niujorke.

- Vieną dieną Niujorke įvyko neįtikėtina tragedija. Sirijoje kiekvieną dieną įvyksta daugybė tragedijų, tačiau niekas nesiima jokių veiksmų.

- Ar Jūs praradote viltį?

- Ne. Tačiau pamažu pavargstu kartoti, kad Sirijoje žmonės vis dar kovoja už savo laisvę. Kad sukilimų iniciatoriai nėra vien ISIS arba Al-Nusra frontas. Sirai nėra teroristai per se.

- Jūsų žodžiuose slypi daug pykčio.

- Mums, sirams, nėra lengva. Sulaukiau kvietimų dalyvauti Kanados ir JAV meno festivaliuose. Todėl, kad esu siras, ambasados atmetė mano prašymą išduoti vizą. Negaliu skųstis – Dubajuje man ir mano šeimai puikiai sekasi. Daugybei kitų sirų, gyvenančių pabėgėlių stovyklose, žūtbūt reikia gauti tokią vizą, tačiau jų prašymai yra atmetami.

- Bendraudamas su žiniasklaida atkakliai tvirtinate, kad nesate politiškai aktyvus menininkas. Argi Sirijos karą paversdamas pagrindiniu savo meno objektu galite vadintis apolitišku?

- Turiu tvirtas politines pažiūras. Tačiau kurdamas nenoriu siųsti politinės žinutės režimui, prezidentui arba džihadistams. Mano menas yra skirtas žmonėms. Mintimis nuolat esu su Sirijoje ir egzilyje gyvenančiais sirais.

- Kaip jiems gali padėti menas?

- Menas nekeičia įvykių krypties. Daugiau nei trejus metus žinome, kad nei menas, nei literatūra, nei ginkluotas pasipriešinimas nelems teigiamų pokyčių Sirijoje. 2011 m. pradžioje buvome pilni vilties. Šiandien Sirija yra tapusi mūšio lauku, tačiau būdamas siras daug geriau nei tarptautinė žiniasklaida suprantu, kas vyksta mano šalyje. Savo menu visada bandysiu perduoti tiesą.

- Įsivaizduokime, kad karas baigiasi, ir Jūs jau rytoj galite grįžti į Siriją. Ką padarytumėte pirmiausia?

- Neturiu tokių iliuzijų. Tačiau manau, kad pirmiausia keliaučiau į Suveidą aplankyti savo tėvų.