Kažin kaip įtakoja vaiko asmenybę suaugusiųjų sprendimas leisti vaikui gyventi be vaikystės?
„…Mama nuo ryto iki vakaro būdavo darbe. Dažnai užtrukdavo… grįždavo pavargusi. Grįžusi puldavo ruošti vakarienę, o po jos slėpdavosi sapnuose, žinoma, jei pavykdavo užmigti... Vitai buvo labai gaila mamos…
Tėtis vis dažniau ir dažniau grįždavo girtas. Ne kartą išbandęs fizinę jėgą ir suvokęs, kad mamos nenugalės, naudodavo psichologinį smurtą: balso tonas, žeidžiantys žodžiai, gąsdinimai, … stipriai įtakojo dar jaunos moters ir jos dukrelių gyvenimo kokybę.
Vita manė suprantanti, kad mamos netraukia jų namai ir stengėsi ją teisinti… Jei tik būtų galėjusi, ir pati mieliau būtų pasirinkusi mokyklą ar vienmečių draugiją už namų sienų… Jei būtų…, tačiau negalėjo – ji vaikas, geras vaikas…, kuri turi pateisinti mamos viltis.
Kaip vyriausia iš vaikų, Vita gal pati jautė atsakomybę pagelbėti mamai, o gal buvo pasinaudota mergaitės paslaugumu ir laikui bėgant tai tapo įprastomis pareigomis. Taigi, kai jos vienmečiai džiaugėsi paauglyste, Vita buvo ir „mama“, ir „namų šeimininkė“. Mergaitės draugams buvo nesuprantama, jie net drįsdavo garsiai prieštarauti ir „auklėti“ Vitą, kai ji atsisakydavo su jais važiuoti dviračiu ar šiaip susėdus parke pasiklausyti muzikos, nes manė esanti įsipareigojusi savo šeimai ir privalanti atlikti įvairius buitinius darbus (tvarkyti namus – trijų kambarių butą, įskaitant ir sunkių kilimų dulkinimą; skalbti, skalauti, gręžti ir džiaustyti visos jų šeimos narių – penkių žmonių – rūbus, juk tuo metu dar, ko gero, net nebuvo gimęs automatinių skalbimo mašinų išradėjas; nuskusti vakarienei bulves;…) bei prižiūrėti seseris: Loretai padėti paruošti pamokas; parvesti mažąją - dešimtmečiu jaunesnę - sesutę iš lopšelio-darželio ir prižiūrėti ją, kol grįš mama. Tiesa, kartais jai pagelbėdavo Loreta – trim metais jaunesnė už Vitą, tačiau sesutė tai darydavo priklausomai nuo savo nuotaikos, kai vyresnėlės nuotaika visoms užduotims atlikti turėdavo būti kuo puikiausia. Ir būdavo…
Vita blogai jautėsi tik susitikus kaimynus – liudininkus jos šeimos beprasmės kančios. Dar blogiau, kai tekdavo parsivesti girtą girtutėlį tėtį į namus; parsivesti po to, kai kiemo ar klasės draugai nurodydavo jo paskutinę dislokacijos vietą. Dėkinga būdavo už tai, kad pranešdavo; džiaugdavosi, kai gelbėdavo jį pakelti, o kartais ir parvesti, tik gėdos laužas karščiausiais liežuviais degino jos jauną širdelę.“
Gerumas ir atsakomybė; atsakomybė ir gerumas… Kartais tai priveda prie kraštutinumų…
„Kažin kas įtakojo paauglės apsisprendimą prisiimti atsakomybę už savo mamos ir sesučių gyvenimą be baimės, be pažeminimų, be gėdos…, ir planuoti, kaip nužudyti savo tėtį? Laimė, tai liko neįgyvendintu planu.
Kažin kas įtakojo jaunutės merginos apsisprendimą gyventi „melo pasaulyje“: vaidinti laimingą žmoną, slėpti nuo visų sutuoktinio išdavystes, žiaurumą, patyčias,…?
Kažin kas įtakojo jaunos moters sprendimą aukoti savo moterišką laimę - pradžioje tenkinant jo, pirmojo ir vienintelio savo vyro, įgeidžius… Vėliau, kai suprato prarandanti savigarbą… prisiimant atsakomybę likti vienai su vaikais… ir pasmerkti save moteriškai vienatvei.
Kažin kas įtakojo pasikartojančias gyvenimo situacijas…? …kai sulaukusi brandaus amžiaus neberandi savo namuose nusiraminimo…, savyje ramybės neberandi…, nors kaskart priimdama sprendimus nuoširdžiai manei, jog elgiesi kilniai…“
Džiūgaujam, kai tėvams sekasi. Jaučiamės nejaukiai, tačiau džiaugiamės, kai tėvai dalinasi tos sėkmės vaisiais.
Didžiuojamės, kai jie aukoja savo gyvenimus vardan savo vaikų ir tikimės… geriausio: jokių baisių ligų su pasekmėmis … tik garbinga, graži tėvų senatvė iki jų išėjimo į kitą krantą. Tikimės tuo džiaugtis iš tolo…
„Deja, Vitai ir jos seserims buvo lemta išgyventi tik pirmąją prieš tai aprašyto pamąstymo dalį. Mamos nuomotame butuke įvyko bėda ir iki tol aktyviai ir savarankiškai gyvenanti moteris pateko ligoninėn.
Mama, neverkusi net per savo mylimo tėčio laidotuves, dabar verkė. Ašaros ritosi skruostais… Vita jautė - mama bijojo… Baimė apsigyveno bandant nuvyti mirtį – tą naktį, kai tikėjosi kieno nors pagalbos… ir labai ilgai jos nesulaukė. Baimė virto ašaromis iš nevilties, kad taps našta dukroms, juk nieko nebegali pati – net pasakyti ką jaučia…
Vitą sukrėtė mamos verksmas, primenantis kūdikio klyksmą… Žvelgdama į mamą Vita žinojo: padarys viską, kad tik ji vėl šypsotųsi. Gerumas, atsakomybė…?“
Šiandien ji supranta, jog atsakomybė ir gerumas tarsi šleifas vilkosi paskui ją visą gyvenimą ir šiandien tas šleifas ją taip apvijo, jog net pradėjo dusinti…
(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
