„Laimė! Kiekvienam ji - vis kitokia. Alkanam ji - duona. Trokštančiam - vanduo. Skęstančiam - draugo ranka.“ - P. Širvys.
Šią akimirką Vitai „laimė“ reiškė apkabinti dukrą, esančią toli nuo gimtų namų.
Žvelgdama pro tarptautiniu maršrutu riedančio autobuso langą Vita grožėjosi Lietuvos gamta. Moterį žavėjo didžiuliai žemės plotai, iškloti nuostabaus grožio geltonu kilimu, kurį juosė įspūdingi paveikslai.
Viename iš paveikslų pavaizduota augmenija: vasaros pradžios žalumo lapeliais pasipuošę beržai; pražydusios žaliaskarės eglės; mojantys keliaujantiems skirtingais žiedais aplipę pakelės krūmokšniai; žvilgantys sidabru ežerai ir ežerėliai…
Kitame paveiksle pavaizduota paprasto kaimo žmogaus buitis: vienkiemis, kurio viduryje stovi galingas ąžuolas, galintis papasakoti ne vienos kartos šalia jo esančiuose mediniuose trobesiuose gyvenusių žmonių gyvenimų istorijas. Šis tvirčiausias Lietuvos medis aukštai iškėlęs atsakingai saugo Lietuvos paveldu paskelbtą gražią gandrų šeimynėlę ir be žodžių teigia, jog šalia esantys gyventojai skleidžia gerumą, tad pakeleivis, prireikus pagalbos, šioje sodyboje visada jos sulauktų. Žvelgiant į paveikslą galima numanyti, jog vienkiemio šeimininkai – ne tik nuoširdūs, tačiau ir darbštūs žmonės, nes trobesius juosia didelis, baltais žiedais pasipuošęs, sodas.
Paveikslas, kurį galima būtų pavadinti „Laikino prieglobsčio akimirka“. Čia, pakelės užeigoje, viskas - keliaujančiam: transporto stovėjimo aikštelė važiuojančiam ir autobusu, ir automobiliu, ir motociklu, ir dviračiu; žaidimų aikštelė su įvairiausiose spalvotose sūpynėse besisupančiais vaikais; mediniai stalai ir suolai su plačiais skėčiais nuo kaitrios saulės ar netikėto lietaus, aplipę besimėgaujančiais lietuviškais užkandžiais įvairaus amžiaus bei socialinio sluoksnio žmonėmis.
Ir paveikslas, su skubančiomis, lenkiančiomis viena kitą, skirtingomis transporto priemonėmis, vežančiomis gražius tikslus, slaptus norus ir šventą viltį… Sugrįžti gimtinėn… Sugrįžti ten, kur šiuo metu sparčiai tolsta nuo jų patys artimiausi.
Vita žino, ji greitai grįš. Tačiau jai skaudu, kad gimtinėn grįžti nebeplanuoja jai nepaprastai brangūs žmogeliukai – abi vyriausios dukrytės. Todėl ji kelyje: viena laukia jos atvykstančios, kita – sugrįžtančios, trečioji, deja, per toli, tačiau Vita aplankys ir ją… Vėliau.
Skauda Vitai ir daugumai Lietuvos mamų, jog jų vaikai – ne šalia. Skauda širdį dažnam Lietuvos piliečiui, kad jauni žmonės mokosi, dirba ir kuria gerovę nebe savo tautai. Kas atsakys, kodėl Lietuvos jaunimas išvykęs iš gimtos šalies suranda tai, ko ieškojo tėvynėje ir turbūt nerado, arba net neieškojo, nes nebesitikėjo surasti? Kodėl lietuvaičiai nuviliami? Kodėl taip lengvai atsisakoma protingų, gabių, talentingų jaunuolių?
Galbūt todėl, kad daromės vis abejingesni šalia esančiam? Įlipame lyg voveraitės kiekvienas į savo ratelį ir sukamės, sukamės,…? Tolsta tūkstančiais kilometrų Lietuvos piliečiai nuo tėvynės, tolsta ne mažesniu atstumu netoli vienas kito gyvenantys patys artimiausi… Deja, tokia realybė. Kas kaltas?
„Vita sėdėjo savo automobilyje ir stengėsi garsiai nekūkčioti. Ašaros gi liejosi nesuvaldomai. Rodos, nieko blogo nenutiko… Tik sesuo nepakvietė užeiti: ji užimta, tvarko kambarius. Vitai tai nebūtų priežastis nepasėdėti valandžiukę ar dvi su seserimi, kartu pasimėgauti kava bei džiaugsminga žinia ar rasti netikėtai iškilusios problemos sprendimą, ar tiesiog pabūti su artimu žmogumi...“
„Nors metų skirtumas buvo nedidelis – vos pora metų, sesutės augo skirtingos. Gal tai dėl susiklosčiusios situacijos? Juk Vitutę nuo mažumės augino močiutė, tad Vitos mamytė, beveik kiekvieną savaitgalį lankydama dukrytę, vis tik neįprato atsakinėti į mažos mergytės kas dieną iškylančius vis naujus klausimus, neįprato domėtis jos susikurtu pasauliu, neįprato rūpintis ja kas sekundę. Be to, Vita augo sveika, tad skausmo ir nerimo mama nepatyrė. Su Loretėle buvo viskas kitaip. Nuo gimimo jaunesnioji dukrytė augo dažnai sirgdama. Adelė, Vitos ir Loretos mama, daug bemiegių naktų praleido prie mažosios lopšio ir, net nutarusi pati auginti Vitą, šiai dukrai papildomo laiko skirti tiesiog fiziškai neturėjo galimybės. Ir morališkai tarsi tokios būtinybės nebuvo. Vitutė buvo ypatingai geras vaikas: nereikli, tyli, rami, visada pasiruošusi padėti mamai ir tėčiui. Kartais tik Adelę erzindavo jos begalinis prisirišimas prie jos tėvų; nuolat pasikartojantis mergaitės klausimas „Mamyte, tėveli, kada važiuosime į kaimą, pas senelius?“
Dažnai suaugusieji savo mintis ir norus sutapatina su savo vaikų ir, nepasidomėję jų pasauliais, nenorėdami ir nenujausdami įtakoja savo vaikų ateitį bei jų tarpusavio santykius.
„Vaikystėje Vitą su sesute siejo tik bendri jų pačių išgalvoti žaidimai ir pastovus rūpinimasis jaunesne sesute. Tėvų primesta atsakomybė už dviem metais jaunesnę seserį įpareigojo Vitą jaustis vyresne ir pavertė labai pažeidžiama…“
Kelia abejonių auklėjimo rezultatai abiems vaikams, kai vyresniajam priekaištaujama ir net baudžiama už jaunesniojo sesers ar brolio nusibrozdintus kelius ar suplėšytus rūbus.
„Vita žinojo, jog sesuo myli ją, tačiau jos šaltumas labai žeidė. Nors, kita vertus, Loreta gi buvo pripratusi nuo mažumės, jog Vita visada bus šalia, kada jai, Loretai, to reikės. O Vitai Loretos dėmesys skiriamas tik jai pačiai, Loretai, to panorėjus… Vitai tiesiog nepasisekė, nes tai būdavo labai retai.“
Su meile, Vida Meilė
