„Jei žiūrėsi į savo atvaizdą baloje – būsi mažas ir purvinas“.
Taip ir su prisiminimais. Vieni išplaukia lyg dumbliais aplipusios žolės, kiti – upeliuko nuskalautais švariais akmenėliais.
Pirmas birželio sekmadienis. Tėvo diena. Tėčio jau dešimt metų, kaip nėr. Ir širdies nemaudžia jį prisiminus... Gaila, kad nemaudžia. Visos svajonės, susijusios su tėčiu, taip ir liko tik svajonėmis. Netiesa, kai sako, jog tėvai reikalingi labiau berniukams nei mergaitėms. Netiesa. Tik mergaitėms labai svarbu, kad tėtis būtų švelnus, teisingas, mylintis ir gebantis tą meilę parodyti. Ir tėtis reikalingas ne tik mažoms mergaitėms, o ir paauglėms, merginoms ir moterims, net ir tada, kai jos šalia savęs jau turi savo vyrą. Rūpindamasis ir žavėdamasis dukra, jis tampa jos svajonių princu. Neturint svajonės ko galima tikėtis ateityje? Puiku, jei šalia atsiranda vyras, kuris sukelia panašius jausmus. Labai retai tėtį geba pakeisti mama.
Vitos svajonių princas buvo labai panašus į jos senelį - mamos tėtį.... O tėčio koks vaidmuo Vitos gyvenime? Kiek tėčiui vietos skirta jos širdyje? Labai daug papasakotų geriausias paauglystės draugas, „juodu ant balto“ kažkada slaptai rašytas dienoraštis.
Skaityti savo išgyvenimus nebuvo smagu. Prisiminimai lyg strėlės smigo širdin... Tik Vitai šiandien taip norėjosi teigiamų minčių, kažko gražaus... Ir savo tėčio dukra nėrė prisiminimų ežeran ieškoti „perlų“ – gėrio. Ji privalėjo rasti...
„Tėti, už ką šiandien galėčiau ištarti Tau ačiū? Ačiū už tai, kad esu. Kažkas pasakojo, jog labai laukei sūnaus, tačiau ir dukrytei gimus, pasak liudininkų, tu ją dievinai. Gaila, kad vaikai negali visko prisiminti... aklos savaitgalinės tėviškos meilės.“
„Mergaitei atšventus trečiąjį gimtadienį ir gimus sesutei viskas pasikeitė. Ne, tėtis ir mažylei neberodė tokios didelės meilės. Jis buvo kvailai nusivylęs belaukdamas sūnaus. Visai „pamišo“, po devynerių metų į gyvenimą pasibeldus trečiai dukrytei. Tėvo dieną nenoriu prisiminti to skausmo, ką teko mums, vaikams, patirti.“
Buvo gražių akimirkų...
„Žiema. Labai daug sniego. Šalia senelių namų tvenkinys tada atrodė didžiulis. Tėtis su seneliu valo sniegą nuo tvenkinio ir ruošiasi mums įrengti karuselę. O mes, šiltai apmuturiuotos lakstome aplink juos, džiaugiamės ir jau vaizduotėje sukamės sukamės...
Daug vasarų supomės tėčio įrengtose sūpynėse, vėžinome viena kitą tėčio sukonstruotame vežimaityje, džiaugėmės tėčio nupirktomis įvairiaspalvėmis žuvytėmis ovaliame akvariume, jūros kiaulytėmis raudonų grotų narvelyje.
Niekada nepamiršiu, kai tėtis parnešė man mažutį, kudlotą, rusvai rožinį šuniuką. Man tada buvo devyneri. Aš - emocinga mergaitė, tad džiaugsmo buvo pilni namai. Tačiau turbūt nesugebėjau išreikšti to dėkingumo tėčiui, ką iš tiesų tuomet jaučiau. Juk mama niekada nesižavėjo gyvūnais, o dar gyvenant daugiabučio viršutiniame aukšte...
Prisimenu, kaip ilgai vartėme su tėčiu jo prenumeruojamus žurnalus „Za ruliom“ („už vairo“). Šie žurnalai - apie įvairiausias mašinas, ir aš norėjau būtinai surasti vardą savo naujam draugui būtent šiame žurnale. Gal taip norėjau atsidėkoti tėčiui... Ir vardą radau: IFA. Tai - tais laikais naujausio modelio labai galingo sunkvežimio markės pavadinimas. Kadangi Ifa buvo kalytė, jai puikiai derėjo šis vardas. Ifos gyvenimo istorija nelabai linksma ir gana trumpa, bet šį kartą ne apie tai.
Pamenu, kai su tėčiu eidavome kartu gaudyti vėžių. Kaip baisu kišti mažą rankutę po tėčio atverstu akmeniu ir kaip smagu, kai nespėjus sužnybti tau pirštuko, spėji paimti gyvūną už nugarėlės ir greit įmesti kibiran prie jo giminaičių. Gaila būdavo žiūrėti, kaip jie mirkčiodavo mažutėlytėmis juodomis akutėmis ir žnyplėmis stengdavosi išsivaduoti, net nuskriausdami šalia esantį tokį patį nelaimėlį. Tad mes, mergaitės, po laimingų ir kartais nelabai laimingų bandymų vėžiauti, stengėmės čia pat rastų pagaliukų pagalba padėti nenusiskriausti vieniems kitų. Lyg nuo to jiems būtų buvę geriau. Mes tikėjome, kad jais rūpinamės. Kaip ruošiami vėžiai, mums nerodydavo, tik būdavo labai gražiai papuoštas valgomasis stalas raudonais ir nepaprastai skaniais gyvūnėliais.
Nejauku būdavo nešti tėčio nupieštą piešinį dailės mokytojai, kuri kažkodėl pagirdavo mane ir parašydavo penketą (aukščiausią įvertinimą). Tada jausdavau užslėptą gėdą ir padėką tėčiui. Prisiekdavau, kad to daugiau neišgyvensiu, tačiau sekantį kartą vėl prašydavau. Neturėjau gabumų piešimui, o užduotys būdavo gana sudėtingos, tad ir naudojausi auksinėmis tėčio rankomis....“
Smagu mažam, o kartais ir suaugusiam, pabraidyti po balas, tačiau dar smagiau, kai pasirodžius išdykėliškai karštai saulutei, gali mirkti skaidraus upeliuko vandenyje.
(Bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
