Savo mintis reikšti taikliai, greitai ir kūrybiškai – vienas svarbiausių šiuolaikinių gebėjimų. Vaiko žodynas, kognityviniai gebėjimai, empatija ir pasaulėvaizdžio platumas auga susiduriant su knygomis, skaitymo procesu ir jį supančia kalba. Jeigu vaikai anksti pradeda lavinti savo žodyną, tai galima būtų sieti su geresniais pasiekimas akademinėje srityje ateityje, o galiausiai – paprasčiausiu gebėjimu aiškiau suprasti ir išreikšti savo mintis, jausmus, potyrius.
JAV aukštesni skaitymo gebėjimai ir pasiekimai dažnai būna siejami su vėlesniais atlyginimų netolygumais, mokyklos baigimo rodikliais, tuo, koks vėliau gaunamas darbas. Kitaip tariant, tai, kaip žmogus geba valdyti kalbą, koks turtingas jo žodynas ir kaip jis reiškia savo mintis, gali būti susiję su daugeliu gyvenimo kertinių momentų. Tyrinėtojai kalbą vadina „išsilavinimo valiuta“, tai, kokio lygio yra išlavinti kalbiniai gebėjimai, gali padaryti įtaką vaiko gyvenimui.
Ryšys tarp vaikui „pasiekiamos“ kalbos ir jo išsilavinimo
Daugumą žodžių vaikas įsimena per paprastus kasdienius pokalbius. Žodyno spektras, su kuriuo susiduria vaikas, susijęs su tėvų išsilavinimu, pajamomis ir socialine padėtimi. Vaiko žodyno turtingumą gali riboti ir jo tėvų vartojami žodžiai.
Mokslininkai jau senokai tiria, kokie žodyno skirtumai egzistuoja tarp skirtingas socialines klases užimančių žmonių ir kaip tai veikia jų vaikus. Atotrūkį tarp turtingiausiai ir vargingiausiai gyvenančių šeimų žodynų JAV mokslininkai yra pavadinę „30-ies milijonų žodžių plyšiu“. Šis terminas pirmą kartą pavartotas dviejų mokslininkų – Batty Harto ir Toddo R. Risley – knygoje „Reikšmingi skirtumai kasdienėje jaunų amerikiečių vaikų patirtyje“ (Meaningful Differences in the Everyday Experience of Young American Children, 1995 m.).
Abu mokslininkai įrašinėjo savo tyrimo subjektų pokalbius vieną kartą per mėnesį maždaug dvejus su puse metų. Kūdikiai buvo įtraukti į tyrimą būdami vos septynių mėnesių, nes tyrėjai suprato, koks svarbus vaikams gali būti ankstyvas susidūrimas su kalba. Šeimos buvo išskirstytos pagal jų socioekonominį statusą: „aukštasis“ (dažniausiai dirbantys profesionalai – nuo akademikų iki praktikuojančių gydytojų), „vidurinysis“ (darbininkų klasė) ir „žemasis“ (mažas pajamas gaunantys ir žemą išsilavinimą turintys žmonės). Mokslininkai galiausiai suskaičiavo, jog profesionalų šeimoje vaikas išgirsta vidutiniškai 2,153 žodžius per valandą, darbininkų „klasės“ šeimoje – 1,251 žodį, o štai pačiame vargingiausiame sluoksnyje – 616 žodžių. Tiesa, šie žodžiai nėra skirtingi, o pasikartojantys. Tyrime svarbesnis buvo kiekybinis vaikų susidūrimas su kalba.
Vėliau, skaičiuodami, kiek žodžių vaikas buvo išgirdęs per ketverius savo gyvenimo metus, mokslininkai pareiškė, kad pasiturinčių ir išsilavinusių žmonių šeimoje augantis vaikas savo patirtyje vidutiniškai bus sukaupęs 45 milijonus žodžių, darbininkiškoje šeimoje – 26 milijonų žodžių, o štai paskutinėje kategorijoje – vos 13 milijonų žodžių. Kitaip tariant, per ketverius metus maždaug tiek žodžių bus ištarta jų šeimose, o tai rodo didžiulį tiek bendravimo dažnumo, tiek žodyno turtingumo skirtumą. Autoriai taip pat atrado ryšį tarp to, kiek žodžių vaikas išgirsta, ir to, kiek žodžių jis išmoksta – kartojimas svarbi įsisavinimo dalis.
Tėvų polinkis kalbėti(s) ir jų socialumas savo vaikų atžvilgiu gali būti įvardytas kaip faktorius, dėl kurio vėlesniame amžiuje atsiranda ryšys tarp vaiko akademinio ir lingvistinio vystymosi, jo pasiekimų ir tėvų socioekonominio statuso. Kitaip tariant, daugiau skaitantys, turtingesnį žodyną turintys tėvai labiau linkę kalbėtis su savo vaikais, reikšti mintis šalia jų, todėl vaikai girdi daugiau žodžių, iš kurių gali pasirinkti, jiems tiesiog atsiveria platesni žodynų klodai. Mokslininkai pastebėjo, kad prastesnės socioekonominės padėties šeimose vaiko ir tėvų santykis apsiriboja instrukcijomis ir paliepimais, o štai geresnes sąlygas turinčios šeimos daugiau kalbasi, diskutuoja, o ne „komanduoja“.
Ši studija, nors ir buvo kritikuota iš metodologinės pusės, yra itin svarbi, nes viena pirmųjų parodė, koks platus plyšys gali atsirasti tarp žodynų vaikams augant skirtingose šeimose. Kitaip tariant, ateidami į mokyklą vaikai jau turi geresnį arba prastesnį žodyną. Sunku pasakyti, kokie skirtumai egzistuoja Lietuvoje, nes tokių tyrimų nėra, tačiau bendrieji principai galėtų būti panašūs, o išvada – labai paprasta: tam, kad prastesnes sąlygas turintys vaikai pasivytų kitus, jiems reikalingas kokybiškas išsilavinimas, teikiamas valstybės.
Vienintelis būdas sąmoningai užtikrinti kuo platesnį vaiko žodyną – kūdikystėje, vaikystėje ir netgi pradinėse klasėse – suteikti sąlygas girdėti kuo turtingesnę kalbą, o vienas patogiausių būdų tam – skaitymas garsiai, nes buitinė kalba tiesiog nėra tokia turtinga. Jis gali būti taikomas ne tik namuose, bet ir mokyklose. Tai padės ne tik vaikui, bet ir tėvams. Skaitymas garsiai – bene labiausiai smegenis suaktyvinantis užsiėmimas.
Kokie yra skaitymo garsiai privalumai?
Jei tėvai ankstyvame amžiuje skaito vaikams garsiai, tai daro teigiamą ir stiprią įtaką lavinant vaiko žodyną skaitymo ir matematikos pasiekimams jau vėliau. Tokios patirtys leidžia vaikams turėti didesnį galimų žodžių pasirinkimą, norint save išreikšti.
Kai vaikams skaitoma garsiai ankstyvame amžiuje, tai taip pat siejama su vaiko gebėjimu kontroliuoti savo elgesį, susitvardyti, suprasti savo emocijas. Kartu skaitant garsiai lavinamas emocinis intelektas. Būtent jis ir reiškia gebėjimą efektyviau sutramdyti emocijas, o dar labiau – lengviau jas suvokti ir įvardyti, suprasti, iš kur ir kodėl jos kyla. Tuomet emocijų raiška tampa labiau pamatuota. Emocijų „valdymas“ suteikia vaikui tam tikro stabilumo jausmą, supratimą, jog jis yra savo jausmų šeimininkas.
Kartu su žodyno turtinimu ir emociniu intelektu skaitymas garsiai vaikams gali padėti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, tokios skaitymo praktikos moko susikaupti, stiprina klausymo įgūdžius ir skatina greitesnį kognityvinį vystymąsi.
Vaikams, turintiems skaitymo sutrikimų, skaitymas garsiai kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje gali padėti juos įveikti. Netgi jeigu nežinote, ar jūsų vaikas turės kokį nors skaitymo sutrikimą, skaitydamas garsiai neabejotinai padedate jam vėlesniame amžiuje. Jeigu jūsų vaikas mokosi lietuvių kalbos tik mokymosi įstaigoje, o namuose kalbate kokia nors kita kalba, tai skaitymas lietuviškai garsiai taip pat galėtų padėti įveikti dvikalbystės sunkumus.
Šalia visų šių dalykų, žinoma, svarbus ir emocinis ryšys, besiformuojantis tarp vaiko ir tėvų, kartu garsiai skaitant, patiriant siužetą, atrandant naujų žodžių, juos suprantant. Skaitymas kartu – labai vertingas laikas, formuojantis emocinį ir intelektualinį ryšį tarp vaiko ir tėvų.
O kaip padėti vaikui turtinti žodyną?
Tam, kad vyktų mokymosi procesas, tekste, kurį skaitote, turi būti žodžių, kurių vaikas dar nežino ar nesupranta, ką jie reiškia. Žodyno turtinimas susijęs su keliomis praktikomis. Pavyzdžiui, naujų žodžių apibrėžimų pateikimu. Vos susidūrę su nežinomu žodžiu sustokite, paklauskite vaiko, kaip jis mano, ką šis žodis reiškia. Jei jis nėra įsitikinęs dėl žodžio reikšmės, tuomet reiktų skaityti tolėliau ir galbūt kontekstas padės suprasti, ką reiškia naujasis žodis. Jeigu jo prasmė ir toliau lieka neaiški, tuomet galima patiems pateikti apibrėžimą, kurį suprastų vaikas, nurodyti sinonimų, kuriuos vaikas jau žino. Papildomi paaiškinimai vaikams gali padvigubinti naujų žodžių įsisavinimo efektyvumą.
Galimi keli skaitymo kartu būdai – užduodant klausimus ir vis pažymint svarbias vietas arba taikant vadinamąjį „istorijos pasakojimo“ metodą, kai tėvai vaikui nuolatos pateikia kontekstinę informaciją, skaitančiojo požiūrį, nuomonę, komentarą. Toks būdas įtraukia vaikus kur kas labiau nei paprastas skaitymas. Pasakoti tą pačią istoriją arba skaityti tą pačią knyga irgi nėra prastas sumanymas, nes vaikai geriau įsimena žodžius, užmezga stiprų ryšį su knygos personažais.
Naujojoje Zelandijoje buvo atliktas eksperimentas: pradinių klasių vaikams mokytojos garsiai skaitė knygas, o vėliau tikrino jų žodyno įsisavinimą. Šie tyrimai parodė, jog papildomas mokytojo (ar tėvo) paaiškinimas gali padvigubinti naujų žodžių įsisavinimo efektyvumą.
Prieš eksperimento atlikimą taip pat buvo įvertintas visų vaikų žodyno turtingumas. Po eksperimento tie, kurie turėjo prastesnį žodyną, išmoko lygiai tiek pat žodžių, kiek ir tie, kurie buvo gerokai pažengę. Kitaip tariant, vaikams, pradedantiems iš „prastesnių“ pozicijų (galbūt nėra skaitoma namie), skaitymas mokykloje gali padėti pasivyti tuos, kurie turi geresnis socioekonomines sąlygas, t. y. tikėtina, kad jiems tėvai skaito namuose, juos supa knygos ir turtingesnis kasdienis žodynas.
Kitas patarimas – skaitymo neversti mokymosi procesu. 4–5-erių metų vaikai mokosi lengviau ne tuomet, kai jie atlieka įvairius pratimus ir sąmoningai bando kažką įsiminti, o tuomet, kai mokymasis yra „atsitiktinis“, t. y. neatrodo kaip mokymasis. Būtent tokį būdą teikia ir skaitymas garsiai, nes jis panašesnis į kelionę, spontanišką pažinimą kartu.
Daugelis tyrimų teigia, jog vaikai puikiai suvokia skaitymo garsiai naudą, ir dažniausiai jiems gaila, kai šis užsiėmimas baigiasi. Jeigu namuose nustojate skaityti garsiai savo vaikui („jis jau pats gali skaityti“), nebūtinai reikia atsisakyti „skaitymo kartu“ praktikos. Vaikai gali džiaugtis ir gauti naudos iš tokio skaitymo ir toliau, nors jie gali skaityti savarankiškai. Vaikams reikėtų skaityti iki tol, kol jie patys nori, kad jiems skaitytumėte. Minėtas eksperimentas, atliktas Naujoje Zelandijoje, taip pat parodė, kad vaikai, skaitantys vieni, prasčiau įsisavina žodyną nei skaitantys kartu su tėvais ar mokytojais. Tai tik dar kartą patvirtina vieną iš senų tiesų apie žmogų: jis vis dėlto yra socialus gyvūnas ir mokymasis kartu yra vienas smagiausių užsiėmimų.
Vienas didžiausių trikdžių pradėti skaityti garsiai kartu – laiko trūkumas, tačiau, turint omenyje visas teigiamas tokio skaitymo puses, pusvalandis skaitymo galėtų tapti kiekvienos šeimos dienotvarkės dalimi.
