Rinkti draugus paaugliui – beviltiška. Bet kol jūsų atžala dar neišaugo pradinuko suolo – pats metas pasirūpinti, kad jis nepasiduotų netinkamai įtakai.
Vaikystė ir patyrimai jos metu daro daug įtakos mūsų gyvenimui, draugų ir visiems kitiems pasirinkimams. Tai, kokius draugus gyvenime renkamės, priklauso nuo auklėjimo, santykių šeimoje (ypač nuo santykio su mama, nes saugus, rūpesčiu paremtas santykis su ja lemia gerą socialinį ryšį su aplinka). Jeigu vaikas auga saugioje aplinkoje, kurioje su tėvais palaikomas artimas ryšys ir vaikas jaučiasi mylimas, aplinkinius jis dažniau priims kaip draugus, neatsisakys jų pagalbos. Jo draugų ratas susiformuos iš panašių į jį žmonių. Tačiau priešingai, jei pasaulis vaikui atrodys grėsmingas, artimos aplinkos žmones jis atstums arba provokuos juos savo elgesiu tam, kad pats būtų atstumtas. Be to, negalima nekreipti dėmesio ir į besiformuojančius asmenybės bruožus, pavyzdžiui, daugiau energijos turintis vaikas paprastai ieškos energingesnio draugo ir panašiai.
Ne paslaptis, kad dauguma tėvų norėtų vienaip ar kitaip pakoreguoti savo atžalos bičiulių ratą. Tačiau tokie bandymai retai kada atneša trokštą rezultatą – dažniau tėvai lieka prie suskilusios geldos: vaikas ne tik nenustoja bičiuliavęsis su „netinkamais“ draugais, bet liaujasi dalinęsis savo įspūdžiais, planais, paslaptimis su tėvais. Kitaip tariant, vaikai užsisklendžia savyje ir nutolsta nuo tėvų. Kad taip nenutiktų, pamėginkime spręsti problemą kiek delikačiau.
Klauskite ir atidžiai išklausykite. Pasistenkite suprasti, kodėl vaikui patinka bendrauti su tuo ar kitu bičiuliu, kas jį traukia, kokie bendri interesai juos vienija. Sumaniai pateikus klausimus galima perprasti, kuo grįsta ši draugystė, kokie jūsų vaiko motyvai? Jei jūsų atžala išties jau pasidavė blogai draugų įtakai, pasistenkite jam patarti, parodyti, kokios gali būti negatyviosios tokios draugystės pasekmės.
Būkite svetingi. Tebus jūsų namų durys atviros vaiko draugams, netgi paraginkite vaiką pasikviesti draugų kai jūs esate namuose. Taip turėsite progos pati stebėti vaikų elgesį, įsitikinti, ar jūsų įspūdis nebuvo klaidingas.
Bendraukite su mokytojais. Dažniau pasikalbėkite su vaiko mokytojais, paklausinėkite ne tik apie mokslo rezultatus, bet ir apie elgesį mokykloje – kaip jūsiškiui sekasi bendrauti klasėje, su kuo leidžia daugiausia laiko, ką mokytojas mano apie jūsų vaiko draugus?
Kontroliuokite. Jūs turite teisę reikalauti, kad vaikas nuolat informuotų, kur ir su kuo išeina, kur bus, įspėti jus jei kur užtruks. Jei tik turite galimybių, susipažinkite su jūsų vaiko bičiulių tėvais, pakalbėkite apie tai, kas jums kelia nerimą.
Pasirūpinkite laisvalaikiu. Jei matote, kad kurie nors draugai išties neigiamai veikia jūsų vaiką, paprasčiausias, laiko patikrintas būdas užbėgti šiai įtakai už akių – pasirūpinti, kad atžala turėtų kuo mažiau laiko bendrauti su tais draugais. Sporto, muzikos, šokių būrelis, įdomi veikla, reikalaujanti kasdienių užsiėmimų – puikus būdas atitraukti vaiko dėmesį nuo netinkamos kompanijos. Svarbiausia – kad ta veikla patiktų pačiam vaikui, o ne būtų primesta tėvų nuožiūra.
Pasikalbėkite su vaiku apie savo nerimą. Atvirauti su vaiku ne tik galima, bet ir reikia. Nepaisant visų pastangų jums vis dar kelia nerimą atžalos draugai? Pasidalinkite šiuo nerimu su pačiu vaiku. Ne priekaištaukite, o pasipasakokite, kas būtent jus neramina, kaip pasikeitė vaiko elgesys, kokius neigiamus pokyčius spėjote pastebėti. Paprasčiausi pokalbio kaip su suaugusiuoju faktas gali paskatinti vaiką atsakingiau vertinti savo ir draugų elgesį.
Neįmanoma apsaugoti vaiko nuo visko. Tačiau itin svarbu kurti pasitikėjimu ir tam tikromis ribomis paremtą ryšį su savo vaiku. Su juo reikia būti, kalbėtis, jausti jo nuotaikos pokyčius. Vaikas turi jausti, kad gali jumis pasitikėti, atsiverti, klausti to, kas jį neramina ar yra neaišku. Be abejo, bendravime, kaip ir gyvenime, bus visko: ir priekaištų, ir nekalbėjimo, ir maištavimo. Tai ypač išryškės paauglystėje. Tačiau reikia suvokti, kad šį etapą reikės iškentėti ne tik tėvams, bet ir paaugliams.
