Yra keletas pozicijų, kurias tėvai užima bendraudami su mokykla. Vieni vengia mokyklos, nes jiems iš praeities išlikę liūdni prisiminimai, ir nesinori į ją sugrįžti net dėl savo vaikų. Šie tėvai sužeisti, pikti. Antri – kritikuojantys, bet nieko nesiūlantys. Treti – prisitaikėliai, pataikūnai, gražbyliaujantys, galvojantys, kad nuo to bus geriau jų vaikams. Jie mato problemas, bet tyli ir savyje kaupia nepasitenkinimą. Ketvirti – novatoriai, aktyvistai, matantys problemas ir turintys konkrečių pasiūlymų. Jie linkę atvirai diskutuoti, praktikuoja dialogą su administracija, mokytojais, mokiniais ir kitais tėvais.
Tėvai apie mokyklą
Akivaizdu, kad tėvai yra patys pirmieji ugdytojai savo vaikams. Tad nenuostabu, kad patikint savo vaikus ugdymo įstaigoms, tėvams dažnai skauda širdį. Vis dažniau tėvai pastebi: ,,Išleidžiame į mokyklą smalsius, žingeidžius vaikus ir matome, kaip gęsta jų akių spindėjimas, entuziazmas“. Tėvus liūdina, kai vaikai iš švietimo įstaigų į šeimas parsineša prieštaringas vertybes, žalingus elgesio modelius, smurtinę kultūrą. „Muštras“, klaidų stigmatizavimas, nuolatinis vertimas skubėti, nepakeliami mokymosi krūviai vaikams neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo, džiaugtis vaikyste.
Pasaulis jau seniai žavisi Suomijos moksleivių pasiekimais, o jų septintokai, palyginus su kitataučiais bendraamžiais, turi žymiai mažiau pamokų per dieną. Ar mes taip norime paruošti vunderkindus? Juk iš tiesų gniuždome, vertiname nepasiruošusius, išpučiame protą, atmintį, bet užmigdome pasitikėjimą, jausmus, žaismingumą, kūrybišką išraišką, mąstymą.
Pastebime, kad jaunuomenė mokyklose išgyvena vertybinį, dvasinį, santykio badą, nesupažindinami su priežasties-pasekmės dėsniais, nemokomi atskirti melo nuo tiesos, gėrio nuo blogio. Pedagogai verčiami dirbti tarsi masinio konvejerio darbuotojai, kurie į vaikų galvas įrašinėja akademines žinias. Liūdina, kad mokykloje vaikai suniveliuojami, graduojami – gabūs, negabūs, specialių poreikių. Vaikų kolektyvo formavimas tiesiog paliktas savieigai. Liūdni, sužeisti vaikai jau ankstyvame amžiuje nepasitenkinimui malšinti griebiasi žalingų įpročių...
Mokykla ir vaikų psichinė sveikata
Kyla klausimas, kam skirta mokykla – vaikui ar suaugusiam? Mokymosi krūviai – tikrai ne vaikui. Rezultato sureikšminimas nuvertinant procesą, patyrimo džiaugsmą neatspindi vaiko poreikių suvokimo. Vis dar daugiau dėmesio skiriama nesėkmėms, o sėkmės laikomos savaime suprantamu dalyku. Klaida panaudojama kaip galimybė nubausti. Vaikams siunčiama žinia – nesuklysk, nes bus blogai.
Mokykloje visi nuolat skuba, santykiams ir žinių įprasminimui trūksta laiko, pagrindinis dėmesys skiriamas programoms, akademiniams rodikliams, egzaminams, bet ne vaiko asmenybės formavimui. Deklaruojama, kad ugdymo paskirtis padėti tėvams suteikti vaikams dorinės, sociokultūrinės brandos pagrindus. Bet jei nespėjama su kiekvienu vaiku pabendrauti, jį suprasti, spręsti susiklosčiusius konfliktus, tai kaip ir kas gali padėti šeimai?
Teisingais tėvais laikomi tik tie, kurie verčia vaikus vykdyti mokytojų nurodymus, neprieštarauti sistemai, suspėti įsisavinti programą, samdyti korepetitorius ir vis gąsdinti vaikus, kad jei gerai nesimokys, gyvenime prapuls.
Įdomu, kaip toks kontekstas, tokios priemonės, gali įgyvendinti švietimo įstatyme iškeltus tikslus - išugdyti laisvą, atsakingą, pilietišką, socialiai jautrų, kūrybišką, kritiškai mąstantį žmogų, norintį mokytis visą gyvenimą?
Paradoksas - skaityti, rašyti, skaičiuoti mokykla vaikus moko, bet jei vaikai nemoka tinkamai elgtis, tai jau įvardijama tik kaip šeimos problema. Jei vaikas ateina į mokyklą alkanas, jis gauna pietus. Jei vaikas jaučia dvasinį, emocinį, psichinį alkį, sulaukia moralizavimo, baudimo. Nuoseklios, efektyvios pagalbos sistemos kiekvienam vaikui vis dar nėra.
Vaikus sužeidžia mokyklos mikroklimatas, santykiai, nesupratimas, diktatas - tylėk, sėdėk, nežiopsok pro langą, žiūrėk į mane, nesvajok, neklausinėk, vykdyk, netrukdyk pamokos, tuštiems plepalams nėra laiko...
Gerų rezultatų vaikai mokykloje gali pasiekti, jei bus kuriama sveika aplinka, kurioje bus patenkinti visų poreikiai, nebus kovos, konkurencijos. Vaikai išgyvena aktyvius ir pasyvius periodus, būna susidomėję ir nesusidomėję tam tikrais dalykais. Tačiau švietimo programos nelaukia. Grūdame žinias tiek, kiek programose numatyta, bet ne tiek, kiek vaikai pajėgia suvirškinti.
Parengė Lietuvos Šeimos institutas
