Vertėja, rašytoja humanitarinių mokslų daktarė Dalia Staponkutė jau ketvirtį amžiaus užduoda sau klausimą – kuri aš esu tikresnė: gyvenanti Kipre, Lietuvoje ar dar kur nors; bendraudama su Nikosijoje užaugusiomis dukromis ar su draugais Vilniuje, Rode, Niujorke, Kopenhagoje, Hamburge, Londone? Atvirai visa tai išguldžiusi knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ Dalia šįmet pripažinta kūrybiškiausia lietuvių literatūros autore, o Leipcigo knygų mugėje pristatytas Marko Rodunerio vokiškas šios knygos vertimas „Jenseits vom Entweder-Oder“.
– „Tik nepavadinkite interviu „Profesorė turistė ant lagamino“, – juokavote prieš pokalbį...
– Net nepajuntam, kaip greitai blanksta žodžio „emigrantas“ reikšmė: visi pamažu daromės pasaulio piliečiai ir šios žemės klajūnai. Tai, ką darau (dėstau lyginamąsias literatūrų bei vertimų teorijas), man labai patinka, nežinau, ar ką kita galėčiau daryti profesionaliau, – štai kodėl nevadinčiau savęs emigrante. Nors formaliai tokia esu – juk Lietuvą palikau dar prieš atkuriant Nepriklausomybę.
Save vadinu šanso karta, kuri pasidavė avantiūrai ir veržėsi iš byrančios Sovietų Sąjungos į Vakarų nežinią. Esam pirmieji globalizacijos paukščiai su sovietiniais aukštojo mokslo diplomais. Kai su šeima įsikūriau Kipro saloje, laikui bėgant supratau, kad gyvenimas joje ypatingas tuo, jog nuolat kankina didelis noras ištrūkti: išskristi, išplaukti, žūtbūt pasiekti žemyną. Bent jau kartą per pusmetį, nes kitaip, nepaisydama modernių komunikacijos priemonių, jaučiuosi gerokai izoliuota nuo pasaulio. Antra vertus, ir Lietuva, ir Kipras – mažos valstybės, iš kurių, kad nesijaustum esantis periferijoje, mažoje bendruomenėje, kad nesikrimstum, jog gyvenimas lekia pro šalį, norisi nuolat bėgti į didmiesčius. Kaip ir Lietuvos jaunimas, kipriečiai veržiasi studijuoti Europos ar Amerikos megapoliuose. Kas yra mano namai, pati nerandu aiškaus atsakymo. Greičiausiai Kipras. Kodėl? Nes ilgiau nuo jo atsitraukusi pradedu jausti nostalgiją. Daug metų bijojau tai sau prisipažinti – juk kodėl ne Lietuva? Ir nieko nuostabaus: vis dėlto saloje praleidau lygiai pusę savo gyvenimo – 25 metus.
– Esate ne kartą viešai kalbėjusi, jog reikia mažiausiai dešimties metų, kad ne tik labai gerai išmoktum svetimą kalbą, bet ir įsijaustum į ją, perprastum tenykščių mąstymą, pagautum subtiliausius gyvensenos niuansus, – ir vis tiek nesijauti savas.
– Nepuoselėjau iliuzijų, kad, baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburgo (tuomečio Leningrado) universitete, iškart Kipre gausiu darbą pagal įgytą profesiją. Ko tik nedirbau, net gėlių saloną ketinau atidaryti, tačiau labiausiai manimi kipriečiai pasitikėjo, kai ėmiau mokyti jų vaikus čiuožti: nors buvau absoliuti čiuožimo savamokslė, bet vietiniai nedvejojo dėl mano profesionalumo, nes jiems atrodė, kaip žmogus iš šiaurės ir dar „iš kažkokios Rusijos“, kur visi – čiuožimo meistrai, nemokės suktis ant ledo. Treniruodama vaikus, išmokau šnekėti angliškai, nes iki tol galėjau versti filosofijos tekstus, bet neturėjau nė menkiausios kalbėjimo praktikos. Po kurio laiko jau kaip vertėja įsidarbinau turizmo agentūroje. Vėliau mokytis verslo pradžiamokslio (kaip įkurti firmą, banką ar draudimo kompaniją) į Kiprą ėmė plūsti pirmieji buvusios sovietų imperijos verslininkai, nemokantys anglų kalbos, – tai buvo dar vienas mano šansas užsidirbti.
Po dešimtmečio prisiminiau, kad esu humanitarė, filosofė, ir nusprendžiau, kad pakaks dirbti su ekonomikos ar teisės tekstais ir sinchroniškai versti iš kitų kalbų. Matydama, kaip žurnalistas vyras tolygiai siekia karjeros, o aš verčiuosi atsitiktiniais darbais, labai išgyvenau, jutau amžiną vidinį nepasitenkinimą, antrarūšiškumą. Prireikė dešimties metų, kad imčiau pasitikėti savo jėgomis ir sėsčiau rašyti daktaro disertacijos, kad prisijaukinčiau Kiprą ir, kiek įmanoma, pasijusčiau jame sava.
Graikų kalbą perkandau tiek, kad šneku kaip atėnietė, kur kas gryniau nei kipriečiai (jie turi dialektą – panašiai kaip mūsų žemaičiai). Kartais atrodo, kad gyvenu iš karto tris gyvenimus: vieną – atsivežtą iš Lietuvos, kitą – rastą Kipre, o trečią – tą, esantį kažkur, net ne tarp pirmo ir antro, o kur kas toliau, Londone ar Niujorke. Tik, deja, pastarasis gyvenimas fragmentiškesnis, labiau menamas, labiau svajonių, labiau sukaustytas realybės, apribotas laiko, nes aiškiai suprantu, kad jau nebėra kada kilti į dar vieną emigraciją.
– Kipro žurnalistas Chrisantas buvo tas žmogus, sutiktas Sankt Peterburge, dėl kurio ir paskui kurį vertėjo atkakti į Kiprą, kalbantis tarpusavyje... rusiškai?
– Pabrėšiu – poros kalba yra visa ko pagrindas: santykių, meilės, nemeilės, išsiskyrimų, susitaikymų, finansinių ir buitinių sandorių... Nors mūsų namuose dažniausiai skamba keturios kalbos: lietuvių, rusų, anglų ir graikų, tačiau labai svarbu, kad sutuoktiniai turėtų vieną – savo kalbą, nes jei ši abiem bus šiaip sau, tiesiog pusėtina, tai ir santykiai bus pusėtini. Kai du žmonės sako: „Mes susikalbame paukščių kalba.“, suprask – darkyta anglų, vadinasi, reikalas labai apgailėtinas, nes jausmams reikia tobulos kalbos. Baisi netiesa, kai girdžiu sakant: „Mes jaučiame vienas kitą be žodžių...“
Kartais pagalvoju: jei susitinka ir įsimyli kitataučiai, gal jiems prasmingiau savo jausmus reikšti gimtosiomis kalbomis kad ir nesuprantamai, nei mėginti kažką sakyti laužyta skurdžia anglų kalba. Mudu su Chrisantu nuo pat pradžių siejo rusų kalba: ją labai gerai mokėjom, ja bendravom ir intymioje erdvėje, ja skaitydavom vienas kitam poeziją, ja bendraujam iki šiol, ypač kai reikia ką nors aptarti ar išsiaiškinti ką nors labai svarbaus. Kai su juo prabylu graikiškai, jaučiu, kad net mano balsas, intonacijos pasikeičia, jaučiu, kad yra kažkas nenatūralaus, išmokto, o ne išgyvento. Kalba, su kuria užgimsta tavo meilė artimam žmogui, lydi visą gyvenimą – ji neištrinama. Šiandien gailiuosi, kad rusų kalbos neperteikėm savo dukroms – Elektrai ir Nefelei, nūnai jau studentėms (pirmoji pasirinko Londoną, baigė trimatės animacijos ir specialiųjų efektų meno studijas, antroji – Edinburgą, kur nuo rudens studijuos klasikinę tapybą). Taip jau išėjo, kad tėvai dirba su žodžiais ir tekstais, o vaikai – su vaizdais. Nors Elektra ir Nefelė supranta ir neblogai šneka lietuviškai, tačiau jos save laiko kiprietėmis, pasaulį jaučia kaip kiprietės ir neturi jokio vidinio poreikio įsilieti į lietuvių bendruomenę, kad ir kuriame pasaulio krašte ją sutiktų.
– Buvote viena iš tų, kuri sulaužė šią graikišką tradiciją: kaip užsienietė žmona, atvykote į vyro namus, tiksliau – tuos namus tada ėmėte kurti kartu su būsimu vyru kipriečiu.
– Apsigyvenusi Nikosijoje, dažnai prisimindavau Ievos Simonaitytės romanus, kuriuose vaizduojama, kaip moterys priimamos į vyrų šeimas. Jie buvo kaip milžiniškas kontrastas to, su kuo susidūriau Kipre. Esu mačiusi ne vieną dramą, kai įsimylėjęs kitatautę kiprietis privalėdavo meilės išsižadėti, nes neturėdavo, kur su mylimąja grįžti. Mano draugas tada nepabijojo eiti prieš bangas, tačiau šios tradicijos pažeidimas mudviem su Chrisantu buvo bene rimčiausia dilema, vėliau sukėlusi gana rimtų santykių išbandymų.
Kai atvažiavusi pamačiau daugybę namų, virš kurių kyšojo metalinės armatūros, labai stebėjausi – iš kur tiek nebaigtų statybų? Pasirodo, įrengtame pirmame aukšte gyvena vyriausioji šeimos dukra, antras aukštas skiriamas antrajai ir t. t. Beje, kol neišteka vyriausioji, šio žingsnio negali žengti ir jaunesnės. Kipre ne tiek brangus pastatytas namas, kiek įsigyta žemė – saloje ji aukso vertės. Vyras čia turi kilnojamojo turto, su kuriuo gali migruoti, o moteris – nekilnojamojo, kuriuo labai sėkmingai sutuoktinį pririša prie namų. Tik šis dažniausiai po kurio laiko neištveria ir ištrūksta pasilakstyti, susiranda meilužių – čia jau atskira tema, paprastai šeimose laikoma vieša paslaptimi. Kipriečiams vyrams labai svarbu pabrėžti savo macho.
– Kaip pasikeitė judviejų su Chrisantu santykiai nuo pirmų meilės metų Sankt Peterburge? Kaip pasikeitė šis žmogus, grįžęs į tėvynę?
– Natūralu, kad vienokį matai kiprietį, gyvenantį ir studijuojantį Rusijoje, ir visai kitokį – gimtajame krašte. Laikas išryškina begalę kontrastų. Ima skirtis net kasdienė rutina, apranga, judesiai, sėdėjimo būdas, valgymo kultūra. Įsivaizduokite: žmogus natūraliai grįžta prie savo prigimties, kaip išmokytas vaikystėje, atsipalaiduoja, nusikrato sociumo primesto įsitempimo. Kažkas panašaus – kaip vaikas pas mamą. Aš irgi į Lietuvą tokia grįžtu. Taigi su žmogumi jo krašte tenka susipažinti tarsi iš naujo. Ir tai nėra lengva, nes vis labiau pasijunti vienas, daug ko nesupranti, daug kuo stebiesi. Matai dominuojantį savo partnerį visais gyvenimo klausimais ir atrodai kaip kažkoks priedas. Kad ir kaip tavo draugas stengtųsi padėti, vis tiek tų pastangų nepakaks. Tad mišrioms šeimoms vertėtų pasirinkti gyventi trečią šalį – neutralią, nes tada bus lygybė, abu prie starto linijos stovės lygia greta.
Paradoksalu, bet net ir dukrų akivaizdoje aš visada jaučiausi svetimšalė. Antai einame visi per Nikosiją, Chrisantas stabteli ir pasakoja apie čia buvusią kažkokią siuvyklą, tolėliau paėjęs kalba apie kažkokią krautuvėlę, įpina dar kažkokių istorijų – mergaitėms tai be galo įdomu, o aš tyliu, nes neturiu jokių istorijų, susijusių su tomis vietomis, ir apskritai – nieko bendra su tuo pasakojimu. O būti trečia maža mergaite, kuri išsproginusi akutes nekvėpuodama klausosi, irgi neišeina. Pasijuntu svetima ir pasidaro baisiai liūdna...
Kankini ir ugdai save tol, kol pajunti, kad prie namo Nikosijoje augantis sodas, po kurį vaikštai, darosi vis labiau tavo, nes artimesnio sodo pasaulyje neturi, todėl jame jautiesi vis išdidesnė – tarsi oriai vaikštantis rausvakailis Kipro katinas žaliomis akimis.
