„Gali atsisveikindamas pabučiuoti savo artimuosius ir bičiulius ir nutolti nuo jų per mylias, tačiau vis tiek nešiesi juos savo širdyje, mintyse, pilve, nes ne tik tu gyveni pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena tavyje.“ - Frederickas Buechneris
„Pabudo Dina dar nenuskambėjus žadintuvui. Visą kūną maudė, tačiau veidą puošė šypsena. Malonu buvo niekur neskubėti – gulėti neatmerkus akių ir jausti namų jaukumą.
Šis jos išsinuomotas butukas – nemenka investicija į pačios laimę. Jau praeitas etapas, kai jausdavosi gerai dalindamasi su sesute viena lova, vėliau – gyvenant keliese viename bendrabučio kambaryje, dar vėliau – pasitenkinant išnuomotu vienu kambariu, kai kituose gyveno šeimininkai ar nuomininkai. Šiuo laikotarpiu jai buvo labai svarbu turėti tik savo namus, tegu išnuomotus… Jau pirmąjį kartą peržengusi šio dviaukščio vieno kambario butuko slenkstį, Dina pajuto tvyrančią malonią aurą. Gal tai įtakojo draugiškai merginą pasitikusi nepaprastai žavi ir charizmatiška Balzako amžiaus moteris, gal pačios savininkės sukurtas buto stilius, kuris idealiai atitiko Dinos skonį. Ji visada jausmingai reaguodavo į „gebančius daug ką papasakoti“ antikvarinius ir sendintus daiktus. Pradėjus gyventi, labai greit pasijuto tarsi namie – visa derėjo su Dinos vidumi. Net patys mažiausi niekučiai liko kabėti ant sienų ar stovėti ant turinčių istorijas baldų, o pačios Dinos atsivežtos jai svarbios simbolinės smulkmenėlės jaukiai įsiliejo į paryžietišką eleganciją primenančią erdvę.
Čia jai gera sugrįžti po sunkios darbo dienos, po smagaus vakarėlio, čia jai gera kurti ar tiesiog nieko neveikti… Pastaruoju laiku, Dinai neveikimui laiko neliko. Ir šiandieninis malonus raumenų skausmas primena įtemptos savaitės įdirbį: fotosesijos, filmavimai, šokių pamokos, šokių vakarėliai… Šiandien ji turi teisę pailsėti… ir galimybę pasvajoti… Pasitikti naują dieną su viltimi jausti save ramią ir laimingą… mylimą ir būtinai mylinčią…
Artėja gražiausios metų šventės. Tai toks metas, kai Dina ramybę suras – ji grįš pas mamą. Na, o dėl laimės ir meilės… Laimę gyventi pačios pasirinktoje vietoje ji susikūrė. Draugystės laimė apipinta ištikimais bendraminčiais ir bičiuliais. Profesinė laimė nepastovi, tačiau atvykusi svečiuosna apdovanoja puikiomis emocijomis ir ne prastais honorarais. Tik jos moteriška laimė dar kaži ko delsia…, tačiau juk artėja Kalėdos… Artėja metas…, kai paslaptingą Kūčių naktį ar laikrodžiui skelbiant ateinančius Naujuosius galima nusiųsti Visatai prašymą… Gal kas nors iš to pasijuoktų, tik ne Dina - ji tiki mamos pasakotomis istorijomis apie Visatos dovanas. Dinai labiausiai įsiminė mamos perspėjimas: „…Labai svarbu iš anksto prisijaukinti savo svajonę ir tiksliai bei teisingai suformuluoti ją apibūdinančius žodžius, nes atėjus tai didžiajai akimirkai, kai dangus atsivers būtent Tau, mąstymui laiko nebus – subrandinti žodžiai virs mintimis, panirs į debesis ir jie nuneš ten, kur ir turi nunešti… Ir vargas Tau, jei pasiuntei neteisingą mintį...“
Laikas lekia lyg užburtas… Ir nesvarbu, kokio ilgio laiko upės nutekės, Kalėdos Dinai visada primins jos artimiausius žmones – jos šeimą. Kalėdos…, tai gimtųjų namų arba namų, kuriuose gyvena mama, jaukumas, kai aplink sklando persipynusių, malonių uoslei ir gomuriui švelniausių kvapų aromatas, magišką šviesą skleidžia kvepiančios citrinomis įvairiausių dydžių ir formų žvakės, vaizduotę kutena ką tik iš orkaitės ištrauktas ir jau puošiantis šventinį stalą naminis kepinys – naujai išgalvotas mamos kulinarinis šedevras. Būtent tokiais vakarais atveriamos širdys… Tiesa, anksčiau Dinos šeimoje tokių vakarų per metus būdavo ne vienas ir ne du… beveik visada, kada susitikdavo visos šeimos moterys: dvi suaugusios dukros ir jų dar nesena mama.
Dina pamena, kaip kažkurį tokį mielą sielai jų moteriškos šeimos vakarą, kada, lyg geriausios draugės, jos vyresnioji sesuo Ana, mama ir ji, Dina, dalinosi mergaitiškomis svajonėmis ir abejonėmis, mama keistai pajuokavo „Mano mielos mergaitės, teks pabučiuoti daug varlių, kol surasite savo princą…“. Linksmuolė Ana tada kvatojo iki ašarų, turbūt ne vieną savo buvusį vaikiną įsivaizduodama to laimingo varliūkščio kailyje. Ji, Dina, tik šyptelėjo, nes garsiai skambant sesės juokui, nugirdo jau tyliai mamos pratęstą frazę „…Blogiau, kai pabučiavus princą, jis virsta varle“.
Dėl šios ir kitos, ne kartą ištartos mamos tiesos, kad „Mirusi meilė niekur neišnyksta ir kartais ji primena apie save“, Diną liūdino faktas, kad „nuodingąjį meilės kokteilį“ mamai paruošė jos ir Anos biologinis tėtis. Tiesa, pastarasis labai retai Dinos buvo pavadintas tėčiu, o tėveliu – niekada, nes nebuvo progos…, turbūt jam jų nereikėjo, kaip ir mamos…, galbūt vienintelės moters, mylėjusios jį jaunatviška, pasiaukojančia, nieko nereikalaujančia meile…
…Gal ši diena, atnešusi mintį apie Kalėdų dvasią, brangiausius žmones, tauriausius jausmus, ir lems Dinai paliesti laimės spindulį, kuris uždegs joje amžiną meilės ugnį...“
Su meile, Vida Meilė
