„...Sodas – tai Tavo siela... Net jeigu jame baisi netvarka, jis kartu nepakartojamas ir nuostabus.“ WM. PAUL YOUNG
„Dina neprisiminė prosenelių Julijos ir Ado, tačiau Vėlinių vakarą, kur bebūtų, uždegdavo žvakutę jų atminimui. Jai atrodė, jog ji pati kelis dešimtmečius gyveno šalia tų dviejų nuostabių žmonių, matė pagarbos vertus jų santykius, išgyveno jų netektį… Žinoma, tai negali būti tiesa. Prosenelė Julija išėjo, kaip mama mėgsta sakyti, į kitą krantą, kai Dinai buvo vos vieneri, o prosenelis Adas – net dešimt metų anksčiau. Šiandien Dinai jau gerokai virš dvidešimt, tačiau gal juos siejąs kraujo ryšys, o gal mamos puikiai perteikti prisiminimai apie jos pradžių pradžią, sukelia įvairias emocijas, kurios ir graudina, ir džiugina...
Džiugina tai, jog ji geba mylėti…, tik kol kas nesutiko to, kuris ją mylėtų. O gal ir buvo sutikusi, tik nesuteikė tam reikšmės…, gal prasilenkė…? Dabar ji jau žino, kaip stipriai ji suklydo patikėjusi, jog jai nepaprastai pasisekė. Ji visada manė, kad jei du žmonės pamilsta vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, tokia meilė būna amžina ir tai yra vienas didžiausių gyvenimo stebuklų. Ir ji manė, kad stebuklas aplankė juos abu… Ji pamilo iškart, vos išvydo jį… Jis turbūt meilę supainiojo su aistra…?
Dieve, kaip skaudu visa tai prisiminti, tačiau juk Vėlinių diena ir yra laikas prisiminti išėjusius: į kitą krantą, į kitus namus… Kažin ar galima pamatuoti ir palyginti išgyvenamą skausmą vienu ir kitu atveju…? Abiem atvejais išsiskiria du buvę labai artimi žmonės ir tuo metu juos apgaubia baimė, neviltis, kančia, nežinia… Ir vienus, ir kitus apgaubia vienatvės rūkas.
Išlydėjus Amžinybėn artimą, likęs gyventi turi galimybę dalintis prisiminimais su aplinkiniais, klausytis kitų pasakojimų apie jį - brangiausią, pagaliau jis gali eiti į susitikimus su išėjusiu, nes žino, kur jį rasti. Nuėjęs gal nurinks lapus, turbūt pamerks gėles, uždegs žvakutę ir įsivaizduos jį sėdint šalia ant neseniai sukalto šalia jo kapo suoliuko, greičiausiai pasimels, o paskui kalbėsis su juo – gal garsiai, o gal mintyse, gali būti, kad verks…, tačiau nueidamas žinos, kad gali bet kada vėl sugrįžti čia, kur guli artimas, gal artimiausias, gal mylimas, gal brangiausias žmogus.
Išsiskyrus su mylimuoju, dažniausiai skausmą išgyveni vienas – išsilaižai kraujuojančias žaizdas arba ne. Jei ne – kelias beprotnamin arba dar blogiau… Dina pamena, kaip ji stebėjosi, kai mama pasakojo apie savo jausmus skiriantis su jos tėčiu. Tada mama tikino, jog skausmas buvo toks didelis, kad turbūt aptemdavo jai protas, nes ji svajodavo, kad geriau jis būtų miręs nei išėjęs iš jų namų, nes tada ji būtų galėjusi nors prie tos žemės prisiliesti ir įsivaizduoti jį apkabinant… Tada nebūtų jautusi to deginančio pavydo kitai moteriai… Tik išsiskyrus su Jonu Dina suprato mamą. Ji norėjo matyti savo mylimąjį, tačiau per sunku buvo žvelgti į jo besišypsantį veidą, tad dar visai neseniai glamonėtas judviejų nuotraukas foto albumuose ir foto rėmeliuose sukišo į seną lagaminą… ir tada kambario sienos tapo aklos… Jai visada patikdavo, kai jų bendri pažįstami ar svetimi apie jį gražiai kalbėdavo – ji didžiavosi jo ypatingais gebėjimais, nuoširdžiai džiaugėsi jo pasiekimais… Dabar gi niekas nekalbėjo – vengė ją įskaudinti… Jai nepaprastai stipriai skaudėjo… ir buvo labai svarbu pasidalinti… su juo…, tik, deja, jo jau šalia nebebuvo, o kitiems atverti savo sielą gėdijosi, o gal bijojo pasirodyti pažeidžiama…
Sunku patikėti, kaip gali vieno žmogaus poelgiai įtakoti kito žmogaus gyvenimą. Nuo to skaudaus laikotarpio, pakeitusio jos gyvenimą, praėjo beveik trys metai. Dina tada pabėgo… Ji manė pabėgsianti nuo tos geliančios minties, jog jai teks gyventi be jo, pabėgsianti nuo taip kruopščiai puoselėtų ir akimirksniu sudaužytų svajonių, deja… Amerika, Lietuva, Europa… deja, visą tą ilgą laiką, tiesa, kartais atsilikdami, vijosi ją seni prisiminimai: ir gražūs, ir nelabai, vijosi išdavystės vizijos – dažniausiai sapnuose, vijosi išsiskyrimo skausmas ir vienatvės jausmas…
Liaudies išmintis teigia, kad laikas užgydo visas žaizdas. Tikrai, Dinos žaizda jau nebekraujavo, tačiau likęs gilus randas gana dažnai dar maudė. O tai įrodė tik viena – ją buvo aplankiusi tikroji meilė, nes paliko gilų pėdsaką jos širdyje ir sieloje.”
Sakoma, kad kiekvieno žmogaus viduje slypi meilė, tik ne kiekvienas sugeba ją pažadinti. Ir nors meilė dažnai suteikia labai daug skausmo, kančios ir sielvarto, kiekvienas jos trokšta ir sutiktų laukti visą gyvenimą.
Su meile, Vida Meilė
