„Kai kurios mintys yra maldos. Būna akimirkų, kai siela klūpo, kad ir kokia būtų kūno padėtis.“ - Viktoras Hugo
„Vita vertė dukros vestuvinio albumo lapus, iš kurių žvelgė jos pirmagimės švytintis veidas. Dieve, tebūnie taip visada… Nuotraukose užfiksuotos tik kai kurios akimirkos, o taip norėtųsi sugrąžinti laiką ir pamatyti visą pačios sumanytą dukrai šventę iš šalies. Galbūt dar tai įvyks? Juk šventė buvo filmuota ir ištisus penkerius metus saugo įrašus video juostelėje… Deja, kol kas įmanoma atsukti tik atminties juostelę.
…Vita buvo suplanavusi išlydėti jaunuosius iš Anos namų, tačiau jaunieji turėjo naktį prieš vestuves praleisti atskirai – kiekvienas savo namuose. Šventės rytą Saulius, palaimintas mamos gimtuosiuose namuose, atvyko su savo namiškiais į Anos namus ir nekantriai laukė, kada galės apkabinti mylimąją. Čia jau būriavosi artimiausi Anos ir Sauliaus draugai bei giminaičiai. Tai buvo taip pat Vitos siurprizo dalis.
Kai į kambarį įžengė Ana, šampano taurės svečių rankose suskambo tarsi muzika. Dina apkabindama savo sesutę garsiai pripažino, kad jos tokios gražios dar niekada nematė. Saulius akivaizdžiai demonstravo savo jausmus mažutei, smulkutei, nuostabiai savo moteriai, kurią jau greit galės pavadinti žmona.
Šventės vedančiosios vaidmens ėmėsi pati Vita. Pirmiausia ji pakvietė pasisakyti Sauliaus mamą, kuri abu palaimino laimingam gyvenimui. Vita kalbą pradėjo savo eilėmis, kuriose perteikė savo išgyvenimus „...Pajusk mane maldoj… Aš taip pat nežinioj…“ ir bandė nuraminti savo mergaitę, kuri buvo jai labai artima „...Ketini skrist iš čia? Būk rami – lauksiu čia…“.
Vita išlydėjimui panaudojo smagiausius momentus iš lietuvių - pagonių papročių, tad pradžioje visus kaustęs jaudulys, palengva traukėsi. Sėdant į mėlynais ir baltais balionais bei kaspinais papuoštą baltą mikroautobusą, beveik visi jau buvo atsipalaidavę. Visi, išskyrus jaunuosius ir jų mamas. Vita jautė įtampą dėl jaunųjų ir svečių reakcijos į jos suorganizuotą šventę.
Santuoka rūmuose, rožių žiedlapių lietus, pasitikęs jaunuosius po ceremonijos, atvykusių pasveikinti žodžiai, apkabinimai, dovanos ir gėlių jūra…, šampanas ir saldumynai, kuriais svečius vaišino balta snieguole apsirengusi mažoji Karolina.
Privažiavęs automobilis, papuoštas tokia pačia atributika, kaip ir mikroautobusas, išvežė jaunuosius įamžinti savo laimingų veidų, o svečiai vyko link jūros, kur netrukus prisijungs jaunieji, kur ant meilės kopos sakys vienas kitam priesaikas ir, kaip ištikimybės simbolį, paleis į dangų baltus balandžius…, kurie apsuks ratą virš jaunųjų ir nuskris į tą pačią pusę, skris vienas šalia kito, nepriklausomai nuo pakilusio stipraus vėjo.
Paskui jaunieji su savo šventės svečiais susitiko salėje, kuri labai priminė ką tik matytus vaizdus. Salės siena bangavo tarsi jūra, o dengiančios langus užuolaidos priminė byrantį tarp pirštų smėlį… Stalus ir kėdes, lyg krentančios jūros putotos bangos, dengė balti šilkai. Ant stalų išbarstyti akmenukai susirinkusius kvietė susėsti į konkrečias vietas. Akį malonino pieno baltumo rožės, nušviestos plaukiojančių žvakučių šviesa bei skirtingų formų ir dydžių jūrų kriauklės, kuriose žvilgėjo įvairiaspalviai saldumynai. Patiekalai priminė jūrų karalystę, taurėje – akvariume, stovinčiame ant stalo ties jaunavedžių vieta šoko auksinė žuvelė.
Anos ir Sauliaus tą vakarą laukė labai daug staigmenų. Artimiausių žmonių ir draugų nuoširdūs palinkėjimai, dovanos ir simboliniai siurprizai, susiję su jaunųjų praeitimi, jaunavedžiams ir kitiems šventės dalyviams pateiktų užduočių atlikimas: išsiaiškinta, kaip jaunieji pažįsta vienas kitą, apie ką svajoja ir ko linki vienas kitam, kokius šokius geba šokti, kokias dainas dainuoja, kaip pins kasą dukrai ir ko išmokys sūnų, …
Šventę papuošė jaunųjų parengtas šokis, kurio metu aplink juos, tarsi puraus sniego gniūžtės, skraidė muilo burbulai. Vėliau jiems ir svečiams šoko specialiai dėl Anos pakviesta pramoginius šokanti pora. Ir pati Ana turėjo galimybę pademonstruoti savo gebėjimus šioje srityje: lyg žuvėdra padangėj ji sklandžiai skriejo parketu, o jos gražus veidas švytėjo iš malonaus jaudulio ir džiaugsmo.
…Jaunųjų tortas, kantri muzika, šokiai,… ir šventės finalui dar vienas pagoniškas paprotys: iš anksto paruoštas jaunųjų garbei uždegtas laužas, aplink kurį susirinkę svečiai būrė laimę jauniesiems – kiekvienas tarė palinkėjimą ir gintaro dulkių pagalba prašė ugnies patvirtinimo.
Paskutinis jaunųjų šokis, jų padėka svečiams ir dar viena staigmena jauniesiems… Jie net nenumanė čia esant ir jiems jau paruoštus jaunųjų apartamentus, į kuriuos vedė pieno spalvos rožytės, apšviestos plaukiojančių žvakučių šviesa…
Šiandien Vita nepaprastai laiminga, tada sumaniusi tokią šventę Anai ir Sauliui. Ne jų džiaugsmingi žodžiai po šventės buvo jai didžiausia padėka, netgi ne jų nuoširdus džiugesys… Didžiausia padėka yra šiandien, kai po penkerių metų Vita mato spindinčias savo dukros akis, kai girdi Anos ir Sauliaus kartu skambantį juoką…”.
Su meile, Vida Meilė
