„Mūsų gyvenimai yra neatrasti kontinentai. Kiekvienas žmogus yra nenutrūkstamas pasakojimas“ - Stefanas Kasta

1940 m. „Birželio tryliktoji, vidurdienis. Kaimelis, kuriame stovi šešios sodybos, viena nuo kitos atokiai nutolusios, tačiau matomos gerai reginčio žmogaus akimi. Viename iš vienkiemių pasigirsta moters dejonė..., kiek vėliau - kūdikio klyksmas... ir pribuvėjos (moters, kuri padeda gimdyvei išgimdyti) ištarta frazė: „Mergytė gimė su žymėmis.., reiktų pakrikštyti..., ilgai negyvens.“ Antanas, mergaitės tėvas, nubraukė ašarą, tarsi atsisveikindamas su mažiausia, taip ilgai – net penketą metų – laukta dukryte ir išskubėjo pas seserį. Ji arčiausiai gyvena; prašys, kad pakrikštytų. Jos neradęs, nutarė pasitarti su motuše – savo mama, kuri gyveno tolėliau eančioje sodyboje, pas kitą sūnų. Antano brolis išvykęs uždarbiauti, jo pati sunkiai serga, tad iš jų pagalbos šiuo svarbiu reikalu net ir nesitikėjo, o ir laukti Antanas nebegalėjo. Motušė problemą išsprendė greit.
Vos keletos valandų gyvenimo, mažutei, baltapūkei, gražiai kaip angelas, mergaitei miestelio bažnyčioje prelatas (aukštesnio laipsnio nei klebonas) suteikė krikštą, patvirtindamas jos mamytės Marijonos išrinktą vardą - Adelė - ir tuo metu būtiną šventą vardą – Marijona, mamytės garbei. Tiesa, Adelės tėtis Antanas labai norėjo kviesti savo dukrytę Antanina, juk gimė per paties vardadienį – švento Antano dieną. Tik paklausė žmonos, kai ši pareiškė būgštavimus dėl pravardžiavimo. Marijona pabūgo, kad mažosios draugai vadins Antaniną „Ontose kompnose“ dėl kumpos nosytės, jei „neduok Dieve“ bus paveldėjusi ją iš savo mamytės.
Marijonai, kiek ji save prisimena, visada kliuvo (nepatiko) ši veido dalis, nors kaimo gyventojai merginą iki vestuvių (...1930 m.) vadindavo gražiąja Montvydale (pagal mergautinę pavardę – Montvydaitė), o vėliau, jau ištekėjusią, ne tik vyrai, tačiau ir moterys nulydėdavo žvilgsniais. Išties, Marijona, nors ir žemo ūgio, žengdavo pakelta galva, kurią puošė nuostabių plaukų vainikas (supinta kasa susukta ant galvos). Jos gražus stotas, padailintas pačios skoningai pasiūtais drabužiais; trupučiuką kumptelėjusi nosis suteikė moteriai aristokratiškumo - elegancijos ir prabangos, o įskypos žalios akys skleidė kažką paslaptinga...
Taigi, skubos dėka, Marijonos ir Antano jauniausios dukros krikštatėviais tapo dvidešimties dar neturintis ne pagal giminės liniją parinktas, galima sakyti, svetimas vyras (pas Antano seserį tarnaujantis bernas) ir Adelės močiutė – Antano mama. Šešiasdešimt septynerių metų moteris išdidžiai laikė savo rankose anūkėlę ir karštai meldėsi už ją, kad pribuvėjos ištarti žodžiai išgaruotų lyg rūkas karštos vasaros rytą.
Ir malda pasiekė Aukščiausįjį... ir nuoširdžiausia gedėtoja per motušės laidotuves buvo dvidešimtmetė Adelė (1960 m.).
2000 m. Prisimenant motušės laidotuves akyse iškyla daugiau niekur neregėtas vaizdinys: motušės karstą supo metaliniai vainikai - metaliniai lankai, prie kurių pritvirtintos metalo spalvos ir nudažytos įvairiausiom spalvom išlankstytos metalinės gėlės.
1950-1960 m. Adelė labai džiaugėsi turėdama nuostabią močiutę, kuri dažnai pati primindavo esanti ir krikšto mama. Mergaitė, vėliau ir mergina, bei pagyvenusio amžiaus, vėliau sena, moteris buvo labai artimos. Nuo mažens motušė rodė ypatingą dėmesį šiai mergytei. Nežinia, ar tai įtakojo krikšto motinos pareigybė ar tiesiog ypatinga anūkėlė. Adelei paaugus, ką ji pati mena, susitikusios jos negalėdavo išsiskirti: vis atsirasdavo „rodos“ (kalbos).
Monika buvo audėja, tad tik gavusi dovanų už audimą, „visą gerą“ (gautas dovanas) įsisiautusi į kvartūgą (prijuostę), atbildindavo (atnešdavo) savo anūkėlei – krikštadukrei. Jau iš tolo Adelės mama pamačiusi atžingsniuojant anytą, šaukdavo jauniausiąjai lėkti pasitikti viešnią, nes vėlei jai atnešamos gėrybės. O Adelei išėjus pas motušę, mama žinodavo, kad be vėlaus vakaro dukros nebesulauks. Motušė Adelę mokino austi ir siuvinėti. Jos kartu eidavo rinkti gilių, kuriomis maitindavo kiaules, paskui šerdavo jas ir klausydavosi, kaip gardžiai gyvuliai triauškia jų surinktas gamtos gėrybes; kartu verdavo žemuoges ant smilgų, puošdavosi jomis, o paskui juokdamosis matindavo viena kitą; drauge avietaudavo, riešutaudavo, ... ir visada būnant kartu, viena - klausydavo, kita – pasakodavo. Pasakotoja dažniausiai būdavo motušė, kuri, anūkė neabejojo, turėjo nepaprastą talentą perpasakoti įvykius. Motušė gebėjo ir pajuokauti, ir pakalbėti apie labai rimtus dalykus. Visada ir visos istorijos bei judviejų pokalbiai turėjo tikslą – išmokyti jauniklę (jauną) gyvenimo meno. Deja, kad ir kaip būtų gaila, ne viską Adelė priėmė „už gryną pinigą“ (tikėjo tiesą esant).
Motušė dalindavosi prisiminimais..., dykai (nemokamai) dalijo moteriško gyvenimo receptus. Kiekviena moteris turi savo ypatingą receptų knygutę, deja, ji kažkodėl atskleidžiama tik sulaukus brandaus amžiaus. Adelė nebuvo kitokia; ji su malonumu klausėsi motušės ir nuoširdžiai ketino viską prisiminti bei pritaikyti, tik, kaip dauguma merginų ar jaunų moterų, „rašė savo receptų knygutę“ išgyvendama įvykius, įgydama patirtis ir tik tada suprasdama, ką „užrašyti“...

(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė