„Žiemos šarmoj sustokim pagalvoti...
Kas nuveikta, ko siekta, kaip gyventa...
Ir kaip surasti tą gražiausią žodį.
Artėjančiai žmogaus ir žemės šventei.“ (M. Martinaitis)
Atėjus Naujiems metams norisi atsigręžti atgal, apmąstyti nueitą kelią, prisiminti svarbiausius įvykius, pasidžiaugti mieliausiomis akimirkomis, … o kartais prisimenama tik tai, kas labiausiai paliečia žmogaus sielą.
„Paskutinis metų vakaras. Liko vos pora valandų iki fejerverkų lietaus. Ji, rodos, viską padarė, kas priklauso pasitinkant šias šventes. Kambariai sutvarkyti ir papuošti. Dar kvepianti mišku maža eglutė spindi balta neonine šviesa. Kambariuose skleidžiasi įvairiausių kvapų paletė: žvakės švyti švelnios vanilės bei rožių žiedlapių liepsnomis; ant šventinio, nuotaikingai paserviruoto stalo garuoja pačios keptas obuolių pyragas, akį traukia simboliškai aprengtas šampano butelis, kuris kažin ar bus atidarytas šį vakarą…
Ji pasipuošė, lyg netrukus keliautų karališkon puoton. Tik nekeliaus… Kaip ir praėjusiais, ir dar prieš tai buvusiais Naujaisiais.
Sakoma, kad tik nuo mūsų pačių priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Tai turbūt tiesa… Galbūt todėl Vita jau trylika metų vengia dviejų švenčių per metus: savojo gimtadienio ir Naujųjų sutikimo. Kažkodėl ji tuo laikotarpiu jaučiasi lengvai pažeidžiama ir ypač jautri, o savo jausmų viešinti nenori. Saugiau pasislėpti savo jaukiuose namuose ir likti tik su savimi. Su savimi - pažįstama, nes kiti dažnai mato ją kitokią.
Moteris nėra prieš daugumos nusipieštą ją charakterizuojantį piešinį. Tų skirtingų potepių neįmanoma pakeisti, nes, net nenujausdami, kiekvienas įžvelgiame šalia esančiame žmoguje tai, kas mums patiems labai svarbu. Asmeninės savybės: ir gerosios, ir ne tokios geros, kažkodėl pastebimos tik kituose žmonėse, kai tuo tarpu būtent jos - mūsų pačių atspindys.
Vita mąstė, kodėl tai ji prisiminė? Gal todėl, jog vis dėlto jai svarbu kitų žmonių nuomonė… Taip - sau ji tai gali pripažinti. O ar gali įvardinti priežastį, verčiančią pasislėpti per tokias šventes, kurių kiti ypač laukia, ir sulaukę džiūgauja bei linksminasi.
Nenoromis moteris net ir sau pripažįsta, kad vienatvė – pati nemėgiamiausia draugė, kuri paskutiniu metu dažnokai veržiasi jos draugijon, ir visada - per gimtadienius ir Naujuosius, kai artimiausi vieni kitiems rodo ypatingą dėmesį.
Vita tuo pasidžiaugti neturi galimybės. Dukros užaugo. Atsisveikinusios su gimtaisiais namais, išvyko iš Lietuvos, tad įprasti šilti apsikabinimai jų šeimoje tapo reti. Na, o jos moteriškos vienatvės laikotarpį primena nepadoriai nekuklus skaičius. Kažkas paklaustų – kodėl? Vita vargu ar pajėgtų atsakyti, nors pati tūkstančius kartų uždavė sau šį klausimą… Gal atsakymą galima būtų rasti pasikapsčius moters praeityje? Gal tai baimė būti vėl nuviltai? Gal tai įprotis – plaukti pasroviui nerizikuojant? Galbūt tai lemia gyvenimo sąlygos, būdas, tempas? O gal tai - lemtis?...
Svarbu, kad šalia vienatvės, apsilankančios kaskart per šventes, gyvena nepaprasta laimė, tiesa, nušvintanti irgi ne taip dažnai, tačiau labai ryškia - akinančia šviesa. Vita tirpsta iš laimės tarsi naujametinė žvakė, kai turi galimybę būti savo dukrų draugijoje. Tuo laikotarpiu moters-mamos siela švyti šviesiausiomis spalvomis. Kiekvienas susitikimas dovanoja nuostabias akimirkas, kurios, tarsi ypatinga galia, neša Vitą į naują dieną, o prisiminimai apie praleistą laiką kartu suteikia galimybę jaustis ypatingai, svarbiai, mylimai.
…Fejerverkų pliūpsniai ir naujametiniai garsai Vitą sugrąžino realybėn. Naujieji jau šalia. Iš patefono sklindantys amerikiečių folkloro atlikėjo Davido Wilcox dainos žodžiai kviečia žengti rytojun atviram, be baimių: „Naujas pasaulis – platus horizontas. Atmerk akis ir pamatysi, kad tai - tiesa. Naujas pasaulis – už bauginančių mėlynų bangų.“
Taigi, jau išaušo nauja diena Naujuose metuose. Atmerkime akis ir pažvelkime tiesai į akis. Kuo nauja diena bus kitokia nei praėjusios? Išties, tai priklausys nuo kiekvieno asmeniškai ir nuo mūsų visų siunčiamos energijos Visaton.
Todėl palinkėkime vienas kitam ir būtinai - sau:
Taikos – metuose Naujuose.
Šviesos – mūsų languose.
Duonos – mūsų delnuose.
Sveikatos – mūsų kūnuose.
Ramybės – mūsų sielose.
Laimės – mūsų namuose.
Meilės, vilties, ir gerumo – mūsų širdyse.
Su meile, Vida Meilė
