„Deja, akmuo, niekad neglostytas saulės spindulio, šilumos taip pat skleisti negali.“ Tačiau tas pats akmuo, nors ir neglostytas saulės spindulio, turi nepaprastą galią…
„...Julija sėdėjo prieangyje ant suoliuko, sukalto Ado dar pirmaisiais jų bendro gyvenimo metais. Ji mėgavosi gaiviu pavasario vėju, kuris kedeno jos ką tik išplautus plaukus ir gaudė besidraikančias mintis, kurios persipynusios plaikstėsi tarsi jos garbanos.
Šiandien ji į save pažvelgė tarsi į kitą moterį. Moterį, kuri geriausiai jautėsi būdama viena su savimi, nes tada ji jautėsi saugiausiai. Moterį, kuri visada labai stengėsi išlikti rami ir dažniausiai jai tai pavykdavo, ypač su svetimais. Tik niekas nežinojo, kiek tam prireikdavo pastangų... Jai norėjosi būti nuolankiai savo vyrui ir švelniai savo vaikams, tik ne visada pavykdavo. Gal todėl, kad Julija pati užaugo aplinkoje, kur švelnumas nebuvo demonstruojamas, o pagarba buvo tik žodis, pamirštas žodis. Šeimoje vyravo tik tėvo nuomonė, o jis buvo žiaurus žmogus – ne tik svetimiems, tačiau ir savo šeimos nariams. Žmona privalėjo elgtis lyg būtų jo vergė, o vaikų jis neapkęsdavo šalia. Julija pamena, jog kartais manydavo, kad tėtis laiko juos šlykščiais gyvūnėliais, besimaišančiais po kojų ir trukdančiais jam normaliai gyventi. Užguita mama, gimdanti vos ne kasmet po kūdikį, taip pat nepasižymėjo švelnumu vien dėl paprasčiausios priežasties: neturėjo tam laiko... Visa tai galbūt ir įtakojo Julijos savitvardos praradimą ir kartais grubų elgesį tiek su vyru, tiek su vaikais. Tiesa, daug vėliau, kai visi vaikai jau seniai buvo išskridę iš gimtų namų, augindama anūkę – jauniausios dukros Adelės dukrytę Vitutę, Julija atrado savyje motinišką švelnią meilę..., kuri atnešė daugiausia džiugesio ir laimės jai pačiai.
...Julija svarstė, kodėl jai taip svarbu ne tik jos siela, kurią maitino knygose rastomis įvairiomis istorijomis. Šios priversdavo giliai susimąstyti... sužinoti, pažinti, išmokti, analizuoti ir surasti klausimus... bei atsakymus į juos.
Moteriai buvo svarbu ne tik išsiaiškinti gyvenimo prasmingumą. Ne mažiau dėmesio ji skyrė ir savo sielos išoriniam apvalkalui – kūnui, kurį puoselėjo kas rytą ir kas vakarą, o kartais, radusi laiko, ir dieną, panirdama į gaivų šalia tekančio upeliuko vandenį. Upeliuke vandens buvo tik iki kelių, tad Julija atsiguldavo ant smulkių akmenukų ir mėgaudavosi gyvenančių upeliuke daugybės mažų žuvyčių masažu... Viskas išnykdavo aplink ir ji pati tarsi ištirpdavo... Julijai tai buvo ypatingas ritualas - atrodydavo, jog tos kelios minutės tokios palaimos tarsi sugrąžindavo jai fizines jėgas bei vidinį džiugesį.
Nepamiršdavo Julija palepinti savo veido, dekolte ir rankų. Visa ji gražino įvairiausioms kaukėmis: melžiant karvę – pirmaisiais pieno lašais, „meiruojant“ (separuojant) pieną – pirmojo bėgimo grietine, renkant gamtos dovanojamas gėrybes (uogas ar vaisius) – jų minkštimu.
Savo ilgiems plaukams – didžiausiai puošmenai – Julija skirdavo ypatingai daug dėmesio: plaudavo juos kas savaitę šiltuoju metų laiku (pavasarį, vasarą ir rudenį) - lietaus vandeniu, žiemą – ištirpdytame sniege. Julijos įsitikinimu, tai suteikdavo plaukams purumo ir lengvumo. Kad žmonai kaip galima daugiau pasigerintų, Adas sukonstravo nuotekų vamzdžius su nukeliamais kibirais. Plaukus Julija plaudavo tik iššukuotus ir lengvai supintus į dvi kasas. Kruopščiai išskalautus ir saulėje, kad jie blizgėtų, apdžiovintus, išpindavo ir leisdavo džiūti natūraliai – jau saulės atokaitoje (pavėsyje). Šukuodavo juos sausus ir kaip kas rytą, šukavimo ritualo pabaigoje moters galvą papuošdavo storos kasos „karūna“. Gal būtent tai lėmė, jog aplinkiniuose kaimuose Julija buvo vadinama karaliene. O gal tai įtakojo vyro dėmesys savo žmonai - tarsi karalienei...
...Tąkart, lengvai braukdama šukomis per savo plaukus, mąstė apie tai, jog žmogus labai greitai pripranta prie gero. Jai pasisekė, kad Adas taip atsakingai rūpinasi ja ir vaikais... Nors pamena ir tą laikmetį, kai šeimos karietą tempti privalėjo viena pati. Kartais padėdavo vyresnėliai. Tada gyveno laikotarpį, kuriame visi malonūs ritualai buvo užslėpti pasąmonėje. ...Malonioms vandens procedūroms nelikdavo laiko, savo glindėtus plaukus, kuriuose šmirinėdavo kelios dešimtys utėlių, atsiradusios nuo įvairių baimių, šukuodavo tik tada, kai sumigdavo vaikai... Tada, kai nebuvo Ado... Kai jis kalėjimo kameroje skaičiavo paras, valandas, minutes, kol galės apkabinti žmoną... Kai grįžęs ilgokai nerado savyje jėgų tapti tokiu pačiu, kokiu buvo prieš paliekant namus... Kaimynų išdavystė degino... Užsimiršimo ieškojo „velnio lašų jūroje“ (degtinėje), kurioje „maudėsi“ kartu su draugais, ir su skundikais..., moteryse, kurios priimdavo jį tokį, koks tada buvo – visada mažiau ar daugiau „pavargęs“ (išgėręs daug ar labai daug)...
Ilgokai teko kariauti, tačiau šį karą laimėjo ji – Julija.“
Su meile, Vida Meilė
