„Žinau, kad Dievas neužkraus man tokios naštos, kokios negalėsiu pakelti. Tik norėčiau, kad jis taip manimi nepasitikėtų.“ - Motina Teresė
„Rapolas ilgai negalėjo susitaikyti su mintimi, kad buvo atstumtas. Jau pirmą kartą išvydęs Juliją, suprato, jog ji ypatinga. Ši moteris traukė jį lyg magnetas. Po aistringų susitikimų grįžus į Vilnių, nepajėgdavo išvyti jos iš savo minčių. Varė iš proto vaikino vaizduotės susikurti paveikslai, kuriuose jo mylimoji glamonėjo kito vyro kūną,
aistringiausių akimirkų nušviestą veidą dovanojo ne jam - Rapolui, o savo sutuoktiniui Adui. Julijos skleidžiami kerai persekiojo jaunuolį dar ilgai ir išsiskyrus... Dar ne kartą jis grįš nors krašteliu žvilgtelti į mylimąją...“
„...Kai Julijos ir Ado sūneliui sukako pusantrų metukų, trumpiausią metų naktį gimė dukra Jonė, o kai Mariukas šventė savo trečiąjį gimtadienį, dovanų iš savo tėvelių gavo dar vieną sesutę – Zieną. Visus vardus vaikams išrinko Julija dar prieš vaikeliams gimstant ir ji nė karto neapsiriko dėl lyties.“
„...Julija, kaip ir anksčiau, atsakingai rūpinosi ir vaikais, ir namais, o kartais suteikdavo galimybę ir Adui pasijusti tikru vyru. Adas būtų buvęs pats laimingiausias žmogus, jei ne žmonos pasikeitimas... Ir po Mariaus, ir po Jonės gimimo jaunas vyras dažnai jausdavo savo moters atsiribojimą nuo realybės, tačiau neilgam. Deja, po Zienos gimimo jų namus apgaubė tamsūs debesys. Julija tarsi atsitvėrė nuo šeimos narių nematoma siena ir gyveno tik jai vienai suprantamame pasaulyje. Bėda didžiausia buvo ne tame, jog visada besišypsanti ir dažnai pašmaikštaujanti Julija beveik nebekalbėjo... Tiesa, moteris kartodavo nesuprantamas Adui frazes... gal iš jos perskaitytų knygų, gal iš svajonių... Labiausiai vyrą neramino Julijos ir vaikų saugumas. Ne kartą rado žmoną savo nuostabaus grožio plaukų sruogas apvytas ant durų rankenos ar kokio kabliuko sienoje ir betempiančią tolyn jas iš visų jėgų. Skaudu būdavo klausytis žmonos isteriško verksmo, kai jis bandydavo ją išlaisvinti ir jausti jos gana grėsmingą pasipriešinimą.
Tarsi piktoji ragana būtų užbūrusi švelnią, komunikabilią, visada moteriškumą demonstravusią Ado moterį, puikią jų jaukių namų šeimininkę, nuostabią jo vaikų motiną. Vaikų, kurie laikinai buvo išgabenti gyventi pas motušę - Ado mamą. Pats Adas stengėsi kuo dažniau būti šalia Julijos, o tuo metu, kai jo nebūdavo namie - turėjo darbų ir savo ūkyje, ir į turgų reikėdavo važiuoti net tris kartus per „nedėlią“ (per savaitę) - Julijai draugiją palaikė jos mama.
Kartkartėmis, kai dukra sugrįždavo iš tik jai vienai pažįstamo pasaulio, moterys lyg ir apsikeisdavo vietomis: kažkodėl Julija mamoje išvysdavo savo ką tik gimusią mergytę, kuriai šukuodavo plaukus, dainuodavo lopšinę, vadindavo Zienele.
Adas dėjo visas pastangas, kad pagelbėtų žmonai pagyti. Su Julija aplankė beveik visus artimiausių apylinkių daktarus ir jie visi, tarsi susitarę, rekomenduodavo vyriškiui žmonos gydymą ligoninėje. Visų akyse Adas regėjo nuoširdžią užuojautą, kuri dar labiau neramino.
Adas manė, jog jo mylima žmona neverta būti uždaryta, kaip jis pats vadino, „durnyne“. Viena iš priežasčių buvo paties nesusitaikymas su mintimi, jog mylimoji bus kažkur toli nuo jo, kad jis nebegalės nors iš tolo glamonėti jos žvilgsniu, rūpintis ja, tačiau svarbiausia buvo pati Julija: kaip ji be savo namų, be artimųjų, be jo meilės,..., kaip?“
„...Po pusės metų, kaip jau buvo įprasta, ir tą rytą Adas prausė bei rengė žmoną, šukavo jai plaukus. Kaip kažkada, kai ruošdavosi šventadieniais bažnyčion ar turgaus dienomis prekiauti bei pirkti, kinkė arklius ir sodino vežiman Juliją... Ado neapleido mintis, kad jis privalėjo rasti kitokį būdą išgydyti žmoną ir jautė gėdą, kad pasidavė - prarado viltį ir leidosi įkalbamas rajoninio miestelio psichiatrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo paguldyti Juliją į ligoninę ilgam gydymui.
Judant vežimui Ado šonas lietė žmonos klubą ir jie abu vienodu ritmu lingavo tai į kairę, tai į dešinę. Adas stengėsi mėgautis nors tokiu buvimu greta. Jei kas stebėjo palengva riedantį vežimaitį, gal net pajuto skausmo ir baimės kvapą... Adui kraujavo širdis vien nuo minties, kad teks palikti Juliją... Ryte atsliūkinusi baimė, tolstant nuo sodybos su kiekvienu pravažiuojamu medžiu, stovinčiu šalia kelio, vis didėjo.... Ir Julija, tarsi vėjo kedenama pušies šakelė, visą kelią virpėjo – gal suprato, kur ją vežė, gal jautė...
Atvykus miestelin, pirmiausia Adas nusivedė žmoną į parduotuvę, kur nupirko jai ir slaugytojoms ledinukų (saldainių). Pamatęs gražų ir nors nelabai „pagal jo kišenę“ natūralios vilnos šalį, nupirko ir jį – bus lyg kompensacija už išdavystę...“.
(bus daugiau)
Su meile, Vida Meilė
