Galingi sprogimai sudrebino žeminę: mane lyg pūkelį sprogimo banga nubloškė nuo gulto, akimirką dar girdėjau lūžtančių sienojų ir lubų traškesį, stiklo dužesį , žmonių vaitojimą,... aptemo sąmonė.
Kiek ilgai buvau be sąmonės nesuvokiau, tik išgirdau rusišką šneką: „Tovarišč kapitan, eta stado skotov gatova. V bunkere šest i na verchu dvoje. Vsevo vosem banditov.“ („Drauge kapitone, ši galvijų banda gatava. Bunkeryje šeši ir viršuje du. Išviso aštuoni banditai“). Iš pradžių nesupratau, kas įvyko.
Bandžiau pasijudinti – visą kūną nudiegė stiprus skausmas. Kažkas sunkaus ir skaudaus slegia nugarą, juosmenį, kojas, dešinę ranką. Matyt, lūžtančios lubos po sprogimo užgriuvo mane ir prispaudė. Galvoje vis dar spengia sprogimo aidas, akys tarsi vašku užlipdytos, liežuvis prilipęs prie gomurio,... Kas įvyko?
„Vidimo zdes byl ich štab, smotri skolko vsiakich dokumentov, pišuščiaja mašinka, radijo prijomnik i mnogo oružija.“ („Tikriausiai čia jų štabas, žiūrėk, kiek daug įvairių dokumentų, rašomoji mašinėlė, radijo siųstuvas ir daug ginklų.“) – mano mintis pertraukė rusakalbiai. Kad tik aš galėčiau pajudinti dešinę ranką ir ištraukti granatą, kuri kabo prie diržo, tuomet ir jūs, prakeikti okupantai, pamatytumėt pragarą. Bijau pajudėti, kad nesuvaitočiau iš skausmo, kuris darosi vis stipresnis. Enkavedistai toliau šnekasi: „Tak što budem delat s etim musorom, tovarišč kapitan?“ („Tai ką dabar darysime su šiomis šiukšlėmis, drauge kapitone?“) „U bunkera vistavim zasadu. Zavtra utrom prijedem s padvodami i vsio sobiriom, a seičas puskai spiat, sukiny dieti. My ich obmojem , štob v svojom raju čišče byli.“ („Prie bunkerio išstatysime pasalą. Rytoj ryte atvažiuosime su vežimais ir viską surinksime, o dabar tegul jie miega. Mes juos nuprausime, kad savo rojuje švaresni būtų.“) Visi nusikvatojo. Jaučiu, kaip ant mano galvos ir nugaros enkavedistai šlapinasi...
Keliasdešimties enkavedistų balsai ir žingsniai tolsta, grįžta į miestelį. Vėl klausiu savęs: „Kas atsitiko? Kodėl?“ Bandau savo mintyse susikaupti ir prisiminti. Vakar rinktinės vado Vyties įsakymu vykdėme operaciją. Įvykdėme Aukščiausiojo Partizanų Teismo nuosprendį – sušaudėme valsčiaus sekretorių maskolį Krasnychą, dėl kurio dešimtys aplinkinių kaimų gyventojų buvo ištremti į Sibirą, kiti suimti, enkavedistų ir stribų nukankinti miestelio kalėjime. Tuo pačiu, begrįžtant, granatomis apmėtėme stribyną. Grįžome į žeminę be nuostolių ir nepersekiojami. Vado įsakymu, Karklas ir Nendrė stojo sargybon, o mes kritome į gultus ilsėtis. Buvome gerokai išvargę, visgi keliasdešimt kilometrų miškais teko nupėdinti. Matyt, sargybiniai užsnūdo ir nepastebėjo atsėlinančio priešo, kuris šunų pagalba galėjo surasti mūsų žeminę pagal paliktus pėdsakus? Labai buvome išvargę, skubėjome ir nepakankamai užmaskavome savo grįžimą. Enkavedistai, nužudę mūsų sargybinius, surado žeminės angą ir įmetė granatas. O Viešpatie, daugiau nebeištversiu šito skausmo, nors būtų pribaigę enkavedistai, nereikėtų taip kankintis...
Kažin ar gyvi mano tėveliai, brolis, sesulė? Juos prieš keletą mėnesių, naktį, vienmarškinius, tiesiai iš lovų sugrūdo į dengtą sunkvežimį ir išvežė į nežinią. Neleido pasiimti nei šiltesnio apdaro, nei maisto, nei... Aš tą naktį miegojau klojime ant tik ką sukrauto šieno. Mane pažadino šunų lojimas ir sunkvežimių motorų riaumojimas. Enkavedistai jau buvo apsupę sodybą, nušovė šunis ir įsiveržė į trobą. Girdėjau mamytės ir sesutės gailią raudą, tėvelio beviltišką aiškinimąsi, mušamo brolio aimanas. Juos išginė vienmarškinius, šautuvų buožėmis mušamus. Nieko nelaukdamas nėriau pro klojimo langą į miežių lauką, kur pratūnojau iki enkavedistai išsinešdino. Jie prieš išvykdami apšvarino namą ir išsivarė gyvulius, o vėliau visą sodybą padegė. Iš ryto paslapčia įslinkau į mišką. Ėjau kur akys mato ir kojos veda. Vis galvojau. Už ką jie taip su tėveliais, sesute, broliu? Mano tėveliai buvo darbštūs žemdirbiai. Visą ūkelį išlaikė dėka savo rankų, mes, vaikai, jiems kiek galėdami padėjome. Tiesa, prieš okupaciją tėtis buvo šaulys, bet niekam nėra jokio blogio padaręs, o tik padėdavo visiems. Nesugyveno tik su pijokėliu kaimynu, kuris buvo bebaigęs pragerti savo ūkį ir labai pavydėjo mūsų gerbūvio. O gal jis ir įskundė?
Beklaidžiodamas miške, susitikau su Lietuvos partizanais. Jiems papasakojau savo skausmą. Jie mane nuoširdžiai užjautė, pamaitino, aprengė ir pakvietė keršyti už savo artimuosius, kovoti už Tėvynės išvadavimą ir tautos ateitį. Taip prieš kelis mėnesius aš tapau partizanu Jaunučiu. Per tą laiką dalyvavau įvairiose mūsų būrio operacijose – sutrikdėme valsčiaus rinkimus į sovietų valdžią, rekvizavome besikuriančių kolchozų turtą, platinome atsišaukimus, baudėme Lietuvos išdavikus ir budelius, rėmėme okupantų nuskriaustuosius,... Nuo mano kulkų keli mongoloidai enkavedistai ir stribai iškeliavo į aną pasaulį, kad daugiau mano tautai nedarytų skriaudų, kurių aš mačiau labai daug... Su kiekviena diena manyje augo kerštas okupantams ir meilė kenčiančiai tėvynei. Per tą laiką pamačiau visas okupantų daromas skriaudas, žudynes, kraują, skausmą, ašaras, netektį, nukankintus ir išniekintus Lietuvos kovotojų kūnus,... Kraujas virte virė mintimi kovoti, kol Lietuva bus laisva, ir keršyti kruviniems atėjūnams.
Ir štai aš beviltiškai guliu sulaužytomis kojomis, savo žeminės lubų ir sienojų liekanų nejudamai prislėgtas. Iš ryto vežimuos atvažiuos enkavedistai ir suras mane gyvą. Ši mintis nudiegė visą kūną, ji buvo skausmingesnė už žaizdų ir lūžių skausmą. Džiaugsis maskoliai, galėdami pasityčioti iš bejėgio partizano. Kankins. Reikalaus išduoti ryšininkus, partizanus bei žemines. Kažin, ar ištversiu? Ant kūno degins ir pjaus tys Gedimino stulpus, Vyčio kryžių, po nagais smaigstys adatas, laužys pirštus, sodins ant žarijų,..., o vėliau nukankinę, išrengę, nupjaustys ausis, nosį ir numes ant šalto grindinio miestelio aikštėje. Ne, nesuteiksiu šiems sadistams galimybės pasityčioti iš Lietuvos partizano.
Įtempęs visas jėgas ir nugalėjęs kūną draskantį skausmą, pamėginau išlaisvinti dešinę ranką. Pajudėjo! Milimetras po milimetro traukiau ją prie diržo. Skausmo ašaros upeliais tryško iš akių. Pagaliau! Atrodo praėjo visa amžinybė. Pirštais užčiuopiau diržą. Štai ir granatos žiedas. Mintyse sukalbu Partizanų maldą. Sudiev, Lietuva. Į mano vietą stos šimtai Lietuvos kovotojų. Tu būsi laisva! Sudiev, tėveliai, sesule, broliuk. Jūs niekad nesužinosite savo sūnaus ir brolio likimo. Sudiev, gyvenime! „Palauk, - galvon toptelėjo mintis.- Taip su gyvenimu partizanai neatsisveikina.“ Naujai įtempiu likusias jėgas Paskutinei Kovai.
„Ei jūs, ten!” – lyg ne savu liežuviu išstenu. Tyla. Paskutinėmis pastangomis sušunku kiek garsiau: „Ei, jūs!” Pasigirsta žingsniai ir pasalūnų šneka: „Kto tam ariot?“ („Kas ten kriokia?“)
Žemines likučius apšviečia žibintuvėlių spinduliai. Šviečia į mane. Spiria kerzavu batu į šoną, suvaitoju. „Smotri-ka, žyvučij okazalsia sukin s...“ („Žiūrėk man, gajus atsirado kalės vai...“).
Granatos sprogimo garsas pasiekė miestelio link mišku klapnojančių enkavedistų ausis. Sustojo. „Što eto ?“ („Kas tai?“), - mintyse pagalvojo enkavedistų būrio vadas, kapitonas. Baimė nupurtė jį. „Nemožet byt. Neuželi litovci i miortvyje vojujut?“ („Negali būti. Nejaugi lietuviai ir žuvę kovoja?“).
Stasys Ignatavičius
