„Didžiausias žmogaus nuopelnas yra atkaklumas kovojant su kliūtimis.“ - Liudvigas van Bethovenas.
Tik gal geriau jokių nuopelnų, kad tik nereikėtų kovoti…, kad nebūtų jokių kliūčių…
…Koks nuostabus jausmas nubusti ryte jaučiant šalia artimo žmogaus ramų kvėpavimą ar pačiam nors pirmąjį prasidėjusios dienos pusvalandį jaustis nerūpestingu jaunuoliu…, nesvarbu kiek metų Tau yra iš tikrųjų.
Ir kaip skaudu, kai vakaras tampa tik galimybe pabėgti nuo gyvenimo realybės; kai nugrimzdęs į sapnus, juose vėl susiduri su kasdienybe: netikrumas ir negebėjimas pagelbėti patiems brangiausiems… Kaip skaudu, kai dažnai naktimis pajunti šalia gulinčio mylimo žmogaus krūpčiojimą dėl nukritusio ant palangės lietaus lašo ar kažkur iš toli atskriejusio rujojančio katino šauksmo; kai prabundi užuodęs sūrias ašaras ar savo vaiko motinos maldavimą – jos tylų pokalbį su Dievu. Skaudu, kad privalai gyventi ne gražiomis svajonėmis ir kilniais tikslais, … kad privalai gyventi kasdien dylančia viltimi, jog galbūt rytojus atneš gerą žinią… apie išrastus naujus vaistus nuo baisios ligos… Skaudu, kai kartais išgirsti save mąstant, jog galbūt galėjo būti kitaip… Skaudu, kai gyvenime nelieka nieko svarbiau už tikėjimą, jog rytojus bus kitoks… galbūt…
„Gimus sūnui Aras ir Kotryna stengėsi vienas kitam kiek įmanoma daugiau pagelbėti ir kuo daugiau laiko praleisti kartu - dabar jau trise. Savaitgaliais važiuodavo prie jūros. Ten vaikščiodavo susikibę už rankų. Ir kas atsakys, ar ramus pušų ošimas; ar salsvas sakų kvapas; ar vėjų galia; ar jūros daina – kartais primenantį pašėlusį roką, kartais švelnų džiazą; ar tų trijų žmonių rankomis sklindanti šiluma įkvėpdavo juos kokybiškam gyvenimui: geriems darbams, meilei šalia esančiam.
Vasara jaunai šeimai reiškė kelionę į Zarasus, kur laikas ištirpdavo lyg šventinė žvakė. Čia akis malonindavo raibuliuojantys ežerai; kūną - šiltas vanduo, sielą – laikas, praleistas drauge. Kotryna sakydavo, jog šis nuostabus laikotarpis - galimybė atsinaujinti. Aras lygindavo potyrius Zarasuose su elektra, įkraunančia bateriją.
Po atostogų grįždavo išmyluoti gražios gamtos bei vienas kito dėmesio ir su šypsena pasitikdavo kasdieninę rutiną: Aras - į savo jaukias dirbtuves, kuriose jo gebėjimų dėka liedavosi „švari“ užvestų variklių melodija; Kotryna – į banko buhalteriją - į magišką skaičių pasaulį; jų sūnelis, nuo mažens lyg magnetas traukiantis bendraamžius, - į vaikų darželį, vėliau į mokyklą...
„...Tadukas darželyje dažnai suklupdavo... – pirmi kartai nenugąsdino, juk visiems vaikams pasitaiko. Kritimų pasikartojimai Taduko tėvelius pastūmėjo kreiptis į medikus... Baigiant pirmąją klasę gydytojai paskelbė diagnozę: raumenų distrofija, genetinė liga, nepagydoma.
Kotryna raudojo..., Aras bandė raminti savo mielą moterį, tik pats labai norėjo būti jos vietoje... krūtinėje žiojėjo atvira žaizda... Kartais taip sunku likti vyru... ypač, kai esi tėvas – kenčiantis...
Taduko kūnas palengva nyko, užleisdamas vietą protui, tad berniukas, žiniomis ir noru sužinoti dar daugiau (enciklopedija visada buvo šalia), lenkė savo vienmečius.
Tėvai džiaugėsi, kad jų sūnui pasisekė su klasės draugais. Gal suprasdami Tado bėdą, nepavydėjo jam gabumų, o didžiavosi juo; prašė pagalbos, tuo dovanodami berniukui pasitikėjimą savimi.
Vaiko kūnas sirgo, tačiau gal nuoširdi tėvų pagalba ir jų pasiaukojanti meilė jam suteikė jėgų nepasiduoti psichologiškai. Žinoma, neapsieita be isterijų, tačiau jos buvo ne per dažnai.
Berniukas sugebėjo susitaikyti net su vis retėjančiu klasės draugų apsilankymu jo namuose. Nebegalėdamas matytis su vienmečiais, Tadas draugų ieškojo knygose; kiek vėliau nėrė į virtualų pasaulį. Atsiradus kompiuteriams ir internetui, gyvenimo kokybė tokiems, kaip Tadas, žymiai pagerėjo: tapo įmanoma bendrauti ne tik su Lietuvoje gyvenančiais, tačiau ir su viso pasaulio bendraminčiais bei panašaus likimo žmonėmis. Nežinia, tai stebuklas ar magija, tačiau Tadas, net praradęs bet kokią galimybę kontroliuoti savo kūną, kompiuteriu naudojosi pats – pirštai „klausė“.
Žmogus privalo paklusti gamtai. Kotryna paaukojo savo karjerą, savo laisvę... Aras dievino savo moterį už jos motinišką meilę ir stengėsi kuo dažniau būti šalia. Jų trijų dalia buvo nepavydėtina... Ketvirtoje klasėje Aras sūnų vežė į mokyklą jau sėdintį invalido vežimėlyje – sūnus nebevaikščiojo. Nuo šeštos klasės į namus ateidavo mokytojai, nes berniukas nebegalėdavo išlaikyti pusiausvyros sėdint. Šešioliktą gimtadienį Tadas pasitiko apkamšytas pagalvėmis lovoje – pusiau sėdintis – nebenulaikydamas savo galvos, ...
Aras vis tobulino baldus, kad sūnui būtų kuo patogiau gyventi. Tapo sūnaus kojoms, kai reikėdavo važiuoti pas gydytojus, pasivaikščioti lauke, atlikti fiziologinius, higieninius reikalus. Kotryna savo berniukui buvo viskuo: ir drauge, ir gydytoja, ir psichologe, ir slauge, ir, žinoma, mama, kuri tik viena žino, kaip apkamšyti sūnų, kad jam būtų patogu, kokius žodžius pašnibždėti, kad jis nebijotų nakties ir norėtų pabusti ryte.“
Pagarba tokiems žmonėms, pagarba tokiems tėvams, pagarba tokiems Arams ir Kotrynoms.
Su meile, Vida Meilė
