Ar vaikai nori mokytis? Vaikų ir paauglių psichologė Milda Kielė pastebi, kad į šį klausimą dažni tėvai ar pedagogai skuba atsakyti neigiamai. Vis dėlto tikslingiau klausti, kokiu būdu vaikai nori mokytis – atsakymas nustebins ir pasufleruos tikslingus veiksmus.
„Jei klausiame, ar vaikai nori mokytis atsisėdę ant kėdės, kai jiems reikia atidžiai žiūrėti ir klausyti, ko gero, atsakymas yra aiškus – daliai vaikų toks mokymasis tikrai netinka. Tačiau kiekvienas vaikas turi prigimtinį norą išmokti, pažinti, atrasti ir įgusti, o geriausiai vaikai mokosi žaisdami“, – atkreipia dėmesį psichologė.
Pasaulis – žaidimų aikštelė
Psichologė M. Kielė siūlo pasaulį suprasti kaip vaikų žaidimų aikštelę ir ištrinti aiškiai nubrėžtas ribas tarp kultūros, meno, sporto ir kito laisvalaikio, nes kiekvienas iš šių reiškinių yra jų pasaulio patyrimo dalis.
Tam puikiai pasitarnauja laisvas žaidimas – toks žaidimo būdas, kuriame nėra jokių iškeltų tikslų ar konkrečių siekiamų rezultatų. Laisvam žaidimui nėra būtina namuose ar ugdymo įstaigoje turėti daug žaislų ar pagalbinių priemonių – auksinė jo taisyklė yra „mažiau yra daugiau“, mat vaikas savo vaizduotės galia žaidimui įveiklina įprastus aplinkoje atrandamus daiktus. Bene geriausias ir visiems pažįstamas to pavyzdys – kai šluota tampa puikiu arkliuku. Tokiu būdu žaidimas vysto vaiko kūrybingumą.
Psichologės teigimu, tyrimai rodo, kad laisvo žaidimo metu vaikai rečiau susižeidžia, nors laipioja po medžius, lipa ant akmenų, bėgioja ir kitaip aktyviai leidžia laiką. Tikėtina, jog taip yra todėl, kad tokio žaidimo metu vaikai sąmoningiau jaučia ir supranta savo kūną, mat daro tai, kas jiems yra natūralu, o ne, pavyzdžiui, gaudo kamuolį.
„Teko dirbti stovykloje, kurioje viena mergaitė siaubingai bijojo žaisti kvadratą, kad jai į galvą nepataikytų kamuolys. Net ir labai atidžiai stebint kamuolį nepavykdavo kaskart jo išvengti. Nors kvadratas – šaunus žaidimas kaip ir visi kiti, tai nėra laisvas žaidimas, o būtent pastaruosiuose vaikai geriau jaučia savo kūną“, – sako specialistė.
Ne visų rizikų verta bijoti
Dauguma suaugusiųjų bijo, kai vaikai rizikuoja – ragina vaiką nelipti, perspėja, kad šis nugrius ar užsigaus. M. Kielė atkreipia dėmesį, kad perdėtai saugodami ir stabdydami vaiką, daug iš jo atimame.
„Žinoma, neleidžiame vaikui lipti ten, kur jis tikrai gali skaudžiai susižeisti, bet patirti paprastas rizikas yra svarbu. Vertinga padėti vaikui atkreipti į jas dėmesį – pavyzdžiui, pasakyti, kad akmuo yra slidus, pakviesti tai pajausti. Taip pat ir vaikui bėgant, pavyzdžiui, nuo kalno galima jį raginti ne sustoti, o pajausti savo greitį. Taip vaikai išmoksta geriau jausti savo kūną, tokio pobūdžio rizika duoda pasitikėjimo savimi ir tvirtumo“, – teigia psichologė.
Be to, laisvo žaidimo metu vaikai mokosi spręsti natūraliai iškylančias problemas, įgyjama bendravimo įgūdžių – pavyzdžiui, per žaidimą lengviau išmokstama dalintis nei tuomet, kai suaugusieji vaikus ragina tą daryti. Specialistė pabrėžia, kad žaidimai vaikus veikia terapiškai, padeda iškrauti emocijas ir spręsti konfliktus.
Žaidimas savo tempu
Svarbu ir tai, kad žaidime vaikas gali veikti savo tempu – M. Kielė atkreipia dėmesį, kad nemažai šiuolaikinių ugdymo įstaigų vaikams siūlo gana įtemptą dienotvarkę, kurioje veiklos iš anksto suplanuotos, tiksliai nustatoma, kada ir ką vaikas turi daryti.
„Tyrimai rodo, kad žaidimas ypač palengvina mokymosi procesą – įprastai tam, kad smegenyse susiformuotų sinapsės, taigi, įsisavintume naują informaciją, reikia apytikriai 400 pakartojimų. Nebent tai vyksta per žaidimą – tuomet užtenka vos 20 pakartojimų“, – teigia psichologė.
