Balzeko lietuvių kultūros muziejaus specialistų parengta ir didžiulio lankytojų susidomėjimo sulaukusi paroda „No Home To Go To“ („Praradę tėvynę“) atkeliauja į Niujorką. Jungtinių Tautų būstinėje rugpjūčio 15-26 dienomis eksponuojama kilnojamoji parodos dalis dar kartą primins apie likimus tų lietuvių, latvių ir estų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sovietų okupantų ir Sibiro tremties bei mirties baimė išginė iš namų visiems laikams.
Dramatiškas Baltijos šalių istorijos gabalėlis, užfiksuotas dokumentuose, nuotraukose, papasakotose šeimų istorijose ir pačių to laikmečio liudininkų prisiminimuose jaudina visus be išimties. Ir tuos, kurie patys, būdami vaikai, kartu su tėvais iškeliavo iš gimtinės, ir gimusius jau čia, Amerikoje. Tačiau didžiausiu atradimu paroda tampa amerikiečiams, kurie iki šiol nieko nebuvo girdėję apie skaudžias Baltijos šalių pokario emigracijos priežastis, apie pasitraukusiųjų iš gimtinės patirtas kančias, apie gyvenimą perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje. Tą liudija ankstesnėse parodos eksponavimo vietose palikti jų atsiliepimai: „Stipru, paveiku, žadina emocijas, graudina. Iki šiol nieko apie tai nežinojome“.
Niujorke, Jungtinių tautų būstinėje rodomoje ekspozicijoje yra papasakotos kelių šeimų iš Niujorko istorijos. Likę gyvi šių šeimų nariai parodos organizatoriams paskolino ir brangias savo relikvijas – dramatišką laikmetį menančių nuotraukų, kitų skaudžią kelionę iš namų menančių daiktų.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai fronto linija jau buvo arti Lietuvos, nemažai lietuvių šeimų nusprendė pasitraukti iš tėvynės. „Tikėjome, kad iškeliaujame trumpam. Manėme, kad netrukus grįšime“, – prisimena tos kelionės dalyviai. Tačiau jų viltims nebuvo lemta išsipildyti. Kai kurie iš jų daugiau niekada nebepamatė Lietuvos. Kiti grįžo aplankyti gimtinės tik praėjus ne vienam dešimtmečiui. Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos į Vakarus pasitraukė 200 tūkstančių gyventojų. Kelionė buvo sunki ir pavojinga – teko slėptis nuo priartėjančio fronto bombardavimų, rizikuoti gyvybe, badauti, miegoti po atviru dangumi.
Daugiausiai nuotraukų ir dokumentų liko iš Vokietijoje buvusių perkeltųjų asmenų (Displaced Persons) stovyklų, kur pasitraukusiems iš gimtinės teko pagyventi kelerius metus. Net ir žinodami, kad šis prieglobstis yra laikinas, žmonės čia kūrėsi, steigė mokyklas, atkūrė Lietuvoje turėtas organizacijas, šventė šventes.
Niujorke, Jungtinių tautų būstinėje rodomoje ekspozicijoje yra papasakotos kelių šeimų iš Niujorko istorijos. Likę gyvi šių šeimų nariai parodos organizatoriams paskolino ir brangias savo relikvijas – dramatišką laikmetį menančių nuotraukų, kitų skaudžią kelionę iš namų menančių daiktų.
Parodos ekspozicijoje yra pasakojimas apie žinomą lietuvių kilmės amerikietį, dailininką Romą Viesulą. Į Vakarus jis pasitraukė 1944 metais, būdamas Vilniaus universiteto teisės fakulteto studentas. Kartu su juo traukėsi brolis Kostas, mokęsis kunigų seminarijoje, planavęs tapti dvasininku, bei penki pusbroliai ir pusseserės. Pakely į Vokietiją pabėgėliams teko dirbti pas ūkininkus, kad galėtų pavalgyti ir išgyventi. 1945 metais jis susirgo gelta ir keliems mėnesiams buvo paguldytas į ligoninę. Ten, turėdamas laisvo laiko, pradėjo piešti. Taip būsimasis dailininkas surado savo tikrąjį pašaukimą. Apsisprendęs tapti menininku, jis mokėsi Freiburgo meno mokykloje, studijavo dailę ir Paryžiuje. Nuo 1951 metų R.Viesulas apsigyveno JAV. Čia jis kartu su kitais lietuviais dailininkais dirbo dekoruodamas Čikagoje pastatytą Šventojo Kryžiaus bažnyčią. Po metų jis persikėlė į Niujorką ir čia pradėjo savo, kaip grafiko karjerą. Amerikoje dailininkas susituokė su Jūra Gailiušyte, pora pagimdė ir užaugino tris vaikus. Gyvendamas ir kurdamas JAV, įvairiose parodose eksponavo savo darbus. Daugelyje R.Viesulo darbų apmąstomas lietuvių tautos likimas, perteikiamas jo paties patirtas tėvynės netekties skausmas. R.Viesulas 1986 metais mirė Romoje, taip ir nesulaukęs Lietuvos Nepriklausomybės. O pats į laisvą Lietuvą grįžo urnoje – buvo perlaidotas Lietuvoje, praėjus dešimčiai metų po mirties. Lietuvoje ne kartą buvo eksponuojami išeivijos dailininko darbai.
Niujorko ekspozicijoje yra ir daugiau pasakojimų, tarp jų – Jūratės Kazickas trumpai papasakota istorija apie kelionę iš Lietuvos į Vakarus su tėvais – vėliau tapusiais garsiais filantropais, Juozu ir Aleksandra Kazickais.
Dar vienos parodoje pristatytos Jono ir Uršulės Brokų šeimos atžala – Irena Brokas Chambers – yra šios jaudinančios parodos kuratorė. „Aš visada norėjau papasakoti šią istoriją, kurią išgyveno lietuviai, latviai ir estai. O taip pat ir mano šeima“, – yra prisipažinusi I.Chambers. Ji buvo parodų kuratorė didžiausiuose JAV muziejuose, Kongreso bibliotekoje ruošė parodas apie tradicinį ir šiuolaikinį meną ir muziką, svarbius politinius veikėjus, viena iš parodų buvo net apie slaptuosius sovietų archyvus. Paroda „No Home To Go To“ Irenai yra jos profesinės veiklos kulminacija: tikri daiktai, eksponatai ne tik pasakoja ir iliustruoja svarbius istorinius įvykius, bet kartu yra užfiksuojamas kiekvieno daikto ryšys ir santykis su ta istorija. Kad to reikėjo – rodo parodos lankytojų skaičius. „No Home To Go To“ eksponuotą Čikagoje, Vašingtone, Filadelfijoje, Kanadoje, Kaune ir Vilniuje pasižiūrėjo tūkstančiai lankytojų. Dabar paroda kviečia Niujorko gyventojus.
Rugpjūčio 15-26 d., The United Nations HQ, Curved Wall area, 801 First Avenue New York, NY 10017;
Spalio 7 - gruodžio 31 d., Science, Industry and Business Library, NY Public Library Division, 188 Madison Avenue @ 34th Street, New York, NY 10016.
Rita Eirošiutė Janz, muziejaus direktorė
