Nors dabar impresionizmas yra viena žinomiausių, didžiulę įtaką dabartiniams menininkams padariusi meno kryptis, jos atstovų kūriniai parduodami ir už šimtus milijonų eurų, tačiau iš pradžių impresionizmo menas visuomenės buvo pasmerktas. Įdomiausi, netikėčiausi ir kartais net stulbinantys faktai apie impresionizmą leis geriau susipažinti ir suprasti šią meno kryptį.
Sutikti nepalankiai
„Jie nemoka tapyti“, „Kokios vulgarios spalvos“ ir kitokių pašaipių pastabų impresionistams negailėjo pirmosios jų parodos lankytojai, kuriuos iš dalies galima suprasti. Prieš daugiau nei 160 metų Prancūzijoje gimusio impresionizmo atstovai laužė giliai įsišaknijusias ir, atrodytų, nejudinamas tapybos taisykles. Impresionistai atsisakė tapyti akademiškai, norėjo laisvės, neįpareigojančių potėpių, šviesesnių ir ryškesnių atspalvių, jų kūryboje užfiksuotos gyvenimo akimirkos ir pojūtis. Kadangi kai kuriuos kūrinius menininkai nutapydavo vos vienu prisėdimu, visuomenei susidarydavo įspūdis, kad šie darbai neužbaigti, atlikti prabėgomis, laužantys gero skonio taisykles ir yra nieko verti.
Nesulaukę pripažinimo daugybė impresionistų gyveno skurde. Štai vienas žymiausių šios meno krypties atstovų Vincentas van Goghas, manoma, per savo gyvenimą pardavė tik vieną paveikslą. O ir jo pirkėjas buvo menininko brolis. Dabar olando paveikslai yra vertinami visame pasaulyje ir eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose. Tuo tarpu kitų impresionistų paveikslai šiandien dažnai parduodami už milžiniškas sumas, pavyzdžiui, Paulio Cezanne’o kortų lošėjus vaizduojantis kūrinys naują pirkėją surado už 250 mln. JAV dolerių.
Save vadino visai kitaip
Vos užgimusio impresionizmo atstovų impresionistais niekas nevadino. Net jie patys. Šios meno krypties atstovai visų pirma susibūrė į Anoniminę tapytojų, skulptorių ir grafikos kūrėjų draugiją. Dabartinį pavadinimą jie atsitiktinai gavo tik prabėgus maždaug dešimtmečiui, kai 1874 metais surengė pirmąją savo darbų parodą. Prisiminus tuomet tvyrojusią didžiulę visuomenės priešpriešą impresionizmui, neturėtų stebinti, kad šie menininkai nebuvo sutikti palankiai. Apie parodą neigiamai atsiliepęs meno kritikas Louis Leroy`us nevyniojo žodžių į vatą, parodoje demonstruotus meno kūrinius vadino mažiau užbaigtais nei tapetai, o pašiepdamas kūrinių autorius juos pavadino impresionistais. Tokią mintį jam pasufleravo vienu žymiausių impresionistų laikomo Claude’o Monet nutapytas paveikslas „Impression, soleil levant“ (liet. Įspūdis, saulėtekis). Toks pirma nemalonus epitetas menininkams pradėjo patikti ir galiausiai prigijo.
Kūrė serijomis
Atrodytų, norint išgauti geriausią rezultatą ir padidinti paveikslo vertę, reikėtų koncentruotis tik į jį ir niekur daugiau jo neatkartoti. Kitaip sakant, paversti vieninteliu ir nepakartojamu. Tačiau impresionistai šia logika nesivadovavo ir dažnai tapydavo tą patį objektą, tik šiek kitaip: skyrėsi tik vaizduojamas laikas, apšvietimas ir spalvos. Pavyzdžiui, Monet nutapė net 250 lelijų atvaizdų ir daugybę paveikslų, kuriuose vaizduojami aguonų laukai. Van Goghas žinomas už natiurmortus su saulėgrąžomis, kurių paliko net penkis. Galiausiai šis augalas tapo šio menininko sinonimu, saulėgrąžas jo draugai nešė net į van Gogho laidotuves.
Žymus impresionistas Camille’is Pisrsaro nutapė net 13 paveikslų, kuriuose iš to paties taško vaizduojamas Paryžiaus Monmarto bulvaras. Skiriasi tik paros ir metų laikai. Kad turėtų puikų vaizdą į bulvarą, Pissarro netgi išsinuomojo kambarį „Grand Hotel de Russie“ viešbutyje. Kitas impresionistas Alfredas Sisley nutapė 10 to paties Paryžiaus pakraštyje esančio tilto versijų. Skyrėsi tik kampai ir pasaulio kryptys, iš kurių tiltas buvo vaizduojamas.
Mieste tik atostogaudavo
Tai, kad impresionistų kūryboje dažnai atsispindi kraštovaizdis ir gamtos vaizdai, neturėtų stebinti. Kurti gryname ore leido atsiradusios dažų tūbelės o daugybė menininkų dėl sparčios industrializacijos ir perpildytų miestų prieglobsčio pradėjo ieškoti Paryžių supančiose ramiose kaimo vietovėse. Iš miesto pabėgęs Monet netgi atrado aistrą sodininkystei, o dabar jo įkurtus gėlių ir vandens sodus kasmet aplanko bent pusė milijono žmonių. Visgi, kai kaime pasidarydavo pernelyg ramu, kai kurie menininkai keliems mėnesiams grįždavo į miestą.
„Atostogos“ mieste leisdavo pasisemti kūrybinio polėkio ir pavaizduoti per industrinę revoliuciją iškilusį buržuazinį gyvenimą. Tai ir teatrai, ir hipodromai, ir kiti geresnio gyvenimo atributai. Patys impresionistai taip pat nevengė mėgautis gyvenimu kavinėse, jose virė aršios menininkų diskusijos. Tiesa, įdomu, kad tokių menininkių kaip Berthe Morisot polėkis kurti buvo ribojamas moterims primetamų elgesio normų, kurios joms neleido lankytis tokiose viešose vietose.
