„...Pyktis yra teisingas atsakas į blogį. Bet išgyvenamas pyktis, skausmas ir netektis neturi sutrukdyti atleisti.“ - Wm. Paul Young
„1918 m. Antanas vos spėjo pasidžiaugti neteisėtai įsigytais turtais, nes, ištekinus dukrą, po dviejų metų buvo pakviestas į nepaskelbtą Lenkijos Lietuvai karą, iš kurio taip ir nesugrįžo. Nežinia, ar spėjo suvokti tėvas, kad nenupirko laimės dukrai? Nesužinojo ir to, jog pasmerkė pirmagimę gyvenimo kovai bei didelėm nuodėmėm...“
„1930 m....Ona žvelgė į Justino veidą. Kažkodėl šią akimirką į galvą lindo keistos mintys... Net miręs jis šypsojosi savo naivia vaikiška šypsena. Vyro sunertos rankos priminė jo paties išdrožtus iš medžio žaislus jos dukrytėms. Rankos, kurios niekada nepalietė jos. Akys ją glamonėjo nuolat... žvelgdavo į ją tarsi į Ikoną (šventą paveikslą)... dabar - užmerktos amžiams. Buvo įprasta, kad jo buvimas šalia sukeldavo Onai sielos, o kartais net fizinį skausmą, tačiau šį kartą skausmas buvo aplietas ne nuoskaudomis ir įsiūčiu, o gailesčiu ir... kalte...
Klaikus jausmas sekiojo iš paskos lyg šešėlis... Ir staiga paslapčių skrynia sprogo... Ona nulėkė pas brolienę, gyvenančią netoliese, ir paklojo jai savo skausmą po kojomis...
Kalbėjo kalbėjo..., o ašaros „striūkliais“ (kriokliu) ritosi jos išbalusiais skruostais... Moteris pasakojo apie tikrai ne pačius geriausius jausmus savo tėvui, kuris pasmerkė ją – visai dar jauną, nekaltą merginą gyvenimui su bepročiu. Jokie turtai negalėjo prilygti tai baisiai gėdai; mergaitiškų svajų duženoms, skaudžiai smingančioms į jautrią švelnią sielą... Pasakojo, kaip meldė Dievo ir Šventosios Mergelės, visų šventųjų ir apaštalų; kaip prašė dangaus ir saulės, mėnesio ir žvaigždžių, žemės ir upės..., kai nei vienas iš mirtingųjų nebepajėgė padėti jai ištrūkti iš apsukriai tėvo ir prelato paspęstų spąstų. Pasakojo, kaip lyg pamišusi kvatojo, gavus žinią apie tėvo žūtį... Mamanė jau buvo išsigandusi, kad dukra užsikrėtė nuo nuosavo vyro..., kad pasimaišė (išprotėjo). Pasakojo, kad paskutinis žingsnis į neapykantą vyrams buvo jos skaistybės praradimas, kai praėjus šiek tiek laiko po vestuvių, vos tik pradėjusią priprasti prie aplinkos, jau susitaikant su realybe, vieną naktį ją užgulė sunkus vyro kūnas ir išprievartavo. Ji nežino, kas jis, tik manosi, jog būtent šis žmogus galutinai įtakojo jos sprendimą neauginti berniukų: būsimų vyrų, kurių didybė, fizinė jėga ir paliegęs protas nežlugdytų moterų gyvenimų.
Skirtingais laikais moters kūno proporcijoms buvo keliami skirtingi reikalavimai. Tais laikais daili moteris, jei ne kūda (ne liekna). Ona puikiausiai atitiko to laikmečio standartus. Būtent jos stambumas ir kūno apvalumai padėjo nuslėpti nėštumą - net penkiskart. Be to, jos arkliška (stipri) sveikata leido jai, tik pagimdžiusiai, negulėti lovoje, o eiti į linų lauką ar kito kokio sunkaus darbo imtis. Dirbti stumte stūmė ir baimė, persekiojanti kiekviename žingsnyje, ataidinti iš toli švelnaus kūdikio klyktelėjimu...
1918 m. Pirmą kartą gimdė labai sunkiai... Prasidėjus sąrėmiams, išėjo į juodą naktį... Tik žvaigždės galėjo paliudyti, kaip dar visai jaunutė, vos aštuoniolikos sulaukusi moteris negailestingai spaudė rankomis savo burną, kad paslėptų klyksmą: pirma - iš skausmo gimdant, vėliau - dėl kančios mirštant... jos sūneliui - ne be jo mamos sutikimo. Ji tiesiog neužrišo virkštelės... Tada išsigandusi skalijančių kaime šunų, skubiai pakasė naujagimį po kleviniu (po klevu), stovinčiu ant upės, juosiančios paveldėtas jos žemes, kranto. Pakasė matyt ne giliai... Vėliau, kitus du sūnelius užkasė kaimelyje esančiose kapinaitėse, mat nejauku buvo klausytis kaime sklandančių gandų, atseit šunys tampo po kaimą naujagimio kūno dalis...
1921 – 1924 m. Gimusias mergaites Ona nepaprastai mylėjo. Ir dukros atsilygino savo mamai nuoširdžia meile ir rūpesčiu. Kai Oną ištiko bėda, dukros ją prižiūrėjo pasikeisdamos. Pačios negalėdamos, samdė žmones, kurie ją prausdavo, rengdavo, maitindavo, bendraudavo...
1944 m. Ona manėsi, kad didžiausia jos bėda - santuoka. Deja, žymiai didesnė nelaimė ją ištiko sulaukus šešiasdešimties. Ją pavedė jos pačios širdis, kuri turbūt pavargo po tiekos (po tiek) išgyvenimų. Net keturiolika metų Ona, būdama labai buini moteris, išgulėjo lyg daržovė. Protas buvo jos geriausias draugas, tačiau kūnas pasidavė, o ir kalba tik kartais ateidavo svečiuosna (į svečius). Moteris labai daug turėjo laiko... prisiminti, apmąstyti, teisti, melstis, atleisti... Atskrisdavo mintis, kad jai padovanotas laikas - pamilti savo neapykantas vyrams: neapykantą tėvui - už pastarojo rūpestį savo vaikų ateitimi ir jos pačios gerbūviu; jos teisėtam vyrui Justinui – už jo naivumą, pasitikėjimą ir meilę jos dukrytėms; neapykantą jos prievartautojui - už aistrą jai - gražiai moteriai; visiems vyrams - prisilietusiems prie jos gyvenimo ir tik stebėjusiems – už jų įgimtas vyriškas silpnybes...“
(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
