„Skauda – pasakė širdis. Pamirši – nuramino laikas. Mes nuolat grįšim – pažadėjo prisiminimai.“
„Mano mama man vėl įdėjo kiaušinių! Galėsime grįžtant smagiai pasižaisti…!“ - jau iš tolo Adelė šaukė atbėgantiems per pievą Eugenijai ir Tadui. Pametinukai - septynių metų sesutė ir aštuonerių broliukas - buvo netoliese gyvenančių kaimynų vaikai, kartu su Adele lankantys davatką Marcijonę, kuri vaikus ruošė Pirmajai Komunijai.
Marcijonė gyveno Špitolėje - prieglaudoje, kurioje gyveno neturtingi žmonės, taip pat neįgalūs ar vieniši seneliai. Špitolės dažniausiai šliedavosi prie bažnyčių. Ir Marcijonės pastatas stovėjo šalia nuostabaus grožio bažnyčios, puošiančios mažutį Žemaitijos miestelį, esantį net už septynių kilometrų nuo kaimo, kuriame gyveno vaikai. Šis nemenkas vaikams kelionės atstumas dovanojo jiems laiką, kada jie mokėsi poterių. Tiksliau poterių reikėjo mokytis tik Eugenijai ir Tadui, nes mažiausia iš jų - penkerių metų Adelė - juos išmokdavo vos kartą pakartojusi. Marcijonė stebėdavosi, kaip greitai ši mergaitė priima informaciją. Išties, nuo mažumės Adelės atmintis buvo tiesiog tobula… Taigi, vaikai grįždami namo žaisdavo mokyklą, kada jų „mokytojytė“ Adelytė padėdavo prisiminti ir praėjusią, ir tą dieną Marcijonės kalbėtus poterių tekstus. Tačiau vaikai visada liks vaikais, tad, žinoma, ne tik mokslai buvo jiems galvoje…
Eugenijos ir Tado tėvai gyveno labai neturtingai, tad keistai šių vaikų kelionei maisto trijulei įdėdavo Adelės mama. Dažniausiai tai būdavo trys duonos riekės, storai apteptos Adelės mamos susuktu naminiu sviestu, ir šeši kiaušiniai – po 2 kiekvienam: 3 nueinant ir 3 grįžtant. Eugenija ir Tadas nešdavosi iš savo tėvų sodo obuolių, kurie vaikams vėliau tapo pagrindiniu užkandžiu. Kiaušiniai tiko tik pradžioje. Vėliau jie tapo taikiniais mėtant į „telegrafštolpius“ (vienodu atstumu sustatyti stulpai susisiekimui telegrafo linija). Tie stulpai buvo tapę ir mažųjų keliauninkų kelionės matu: vieną atstumą - apie 200 metrų - eidavo paprastu žingsniu, du - bėgdavo ristele, vėl ramiai žingsniuodavo, vėl bėgdavo, …
Kelias buvo vingiuotas, padengtas žvyru, o mažieji keliautojai du vasaros mėnesius, tris kartus per savaitę, žengė šiuo keliu basomis kojomis. Smagiausia būdavo po lietaus… Tada žymiai ilgėliau užtrukdavo kelionė, nes ties kiekvienu mažesniu keliuku, nepadengtu žvyru, vaikai rungtyniaudavo, kuris pasidabins gražesniais batais. Minkydami balas išrausdavo didžiausias duobes, kad tik daugiau purvo nusėstų ant kojų, kad kuo ilgesniai batai liktų ir kuo įmantresniais piešiniais.
Tais laikais avalynė buvo prabanga. Netgi šventinę dieną, kai kiekvienos šeimos nariai vykdavo į sekmadienines mišias, visi keliaudavo basomis, kiekvienas savo rankose laikydami surištus vienintelės turimos batų poros raištelius. Pasiekę miestelį suaugusieji - jauni, pagyvenę, seni, ir vaikai - nuo mažo iki didelio, lyg grybai pakelėse, susėsdavo ant griovių krašto, valydavosi į žolę kojas, audavosi batus ir išdidžiai - iškeltom galvom žengdavo į bažnyčią. Grįžtant kartodavosi vaizdinys, tik jau tada viskas vykdavo atvirkščiai: batai būdavo nuaunami, rišami batų raišteliai ir toliau keliaujama basomis, suaugusiems ramiai nešant savo brangų turtą, jaunimui - kartais jį linksmai sukant aplink galvą.
Bažnyčia buvo šventa vieta, tad parapijos tikintieji joje leisdavo sau linktelėti tik labai seniai sutiktam pažįstamam. Šioje patalpoje laikas buvo skiriamas tik Dievui. Klebono skaitomo pamokslo buvo įdėmiai klausomasi, juk teks jį aptarti sėdint prie šeimyninio stalo vakarienės metu ir gėda bus neturėti ką apie tai pasakyti.
Adelė visą gyvenimą prisiminė keletą pamokymų, girdėtų vaikystėje per pamokslus: „Eiti prie Komunijos būtina nevalgius ir negėrus. Ir net, jeigu keliaujant į bažnyčią nusižiovautum ir tau į burną įskristų „muselė“, tą dieną Švenčiausiojo priimti nevalia“; „Kiekviena šeima būtinai turi susilaukti penkių vaikų: vieną paaukoti Dievui - numarinti, vieną dovanoti bažnyčiai - išleisti kuniguosna, du vaikus užauginti už save - už tėvą ir motiną - atseit, palikti į savo vietą, o penktasis vaikelis būtinas už negalinčius to padaryti“; „Melstis galima bet kur ir bet kaip“ - klebonas tai pagrindė pasakodamas apie berniuką, ganiusį avis, kuris šokinėdavo per griovį ir savo malda taip džiugindavo Dievą: „Dievulėli – čia Tau, Dievulėli, čia - man; Dievulėli - čia Tau, Dievulėli, čia - man; …“
Po pamaldų iš bažnyčios žmonės pasklisdavo lyg bitės iš avilio ir susiburdavo grupelėmis, lyg žiedais papuošdami miestelio aikštę ir gatveles. Visi panirdavo į bendrus jiems rūpesčius: vyrai aptarinėdavo sėją, derlių, verslą, …; moterys kalbėdavo apie vaikus, dalindavosi receptais, …; jaunimas domėdavosi, kur vyks „gegužinės“ - pasilinksminimai ar „vakaruškos“ - vakarojimai; mažiai gi žaisdavo gaudynių, slėpynių, rungtyniaudavo mėtydami surinktus nuo kelio akmenukus,…“.
(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
