„Vienas bjaurus darinys grožio visumoje gali jį sugadinti, bet gali padaryti tik dar įdomesnį.“
„Adas labai išgyveno dėl dukrelės netekties... Tačiau turbūt dar labiau skaudėjo dėl mylimosios – žmonos Julijos, kuri iš lovos pakildavo tik gamtinių reikalų atlikti. Vyras nežinia ką būtų atidavęs, kad tik susigrąžinti buvusią Juliją... Tik ši užsidarė savyje ir, rodos, nebeketino nieko įsileisti...
...Jau kelinta naktis, kai Adas nubusdavo išpiltas šalto prakaito nuo sapnuose matomų reginių. Jo vyriškumas nebeleido blaiviai mąstyti... Neapsikentęs aplankė artimiausią kaimynę našlę... Kotrynos aistringas virpėjimas ir beprasmis šnibždėjimas leisdavo Adui nors trumpam užmiršti širdies gėlą dėl jį užgriuvusių bėdų. Pradžioje Adas stebėdavosi, kaip gali jaustis beveik laimingu, laikydamas glėbyje visišką priešingybę savo žmonai. Kotryna buvo smulkutė, mažutė, veidas tarsi šaukštelis ir jame nei vieno bruožo, kuris viliotų vyrus. Rodos, dar neseniai, kai Julija nusiuntė jį padėti kaimynei, išvydęs ją net atgal žengtelėjo: mažytė ragana... Stebėjosi, kaip galėjo susilaukti su vyru net penkių vaikų... Koks gi tas vyras jos buvo? Gal irgi tarsi mažas velnias... Vėliau gėdysi šių minčių, mat tiesa tokia, jog nepažindamas žmogaus negali teisingai įvertinti žmogaus grožio. Grožis - tai ne tik fiziniai duomenys...
Nežiūrint Kotrynos išvaizdos, moters būta apsukrios ir labai stiprios vidumi. Kotryna, kilusi iš neturtingos šeimos, buvo įpratusi dirbti įvairius darbus. Tad, tėvų valia ištekėjusi už žymiai vyresnio ūkininko ir tapusi ne tik žmona, tačiau ir jo trijų dukterų pamote, gelbėjo vyrui tiek nudirbant įvairius ūkio darbus, tiek priimant sprendimus. ...Po penkerius metus trukusio jų bendro gyvenimo, palikęs penkis vaikus (dar dvi dukras abu sugyveno), 7 hektarus žemės, pradėjusius griūti namą ir ūkinį pastatą, pilną gyvulių, Kotrynos vyras iškeliavo Anapilin. Jauna našlė, taip ir nepamilusi savo vyro, nebesitikėjo kada nors būti laiminga. Tik niekada negali žinoti, kas žmogui skirta...
Kotryna vadino save „šiaudine katalike“, mat dėl darbų gausos, dėl pulko neapautų vaikų... ir dėl tėvų neišugdyto dievobaimingumo, bažnyčion apsilankydavo tik per didžiąsias šventes. Vienų švenčių metu ir tapo liudininke nuostabiai atrodančios poros šliūbo (santuoka bažnyčioje). Nuotaka buvo apvalutė, tačiau tiesi lyg styga; jos skaistų veidą dengė nuostabūs plaukai. Jaunikis išsiskyrė dideliu stotu iš visų esančių bažnyčioje vyrų; išsiskyrė žvilgsniu, kuris kėlė keistą jausmą Kotrynos krūtinėje. Negi pavydas bus ją aplankęs? Niekas į ją taip nežiūrėjo, kaip šis vyras žvelgė į savo būsimą žmoną.
Keistas sutapimas buvo tai, kad jauna pora tapo artimiausiais Kotrynos kaimynais. Didelės draugystės Kotryna ir nesitikėjo, tad džiūgavo, kai turėjo galimybę karts nuo karto išgerti su gražiąja ponia Julija arbatos ir gana maloniai pasišnekučiuoti. Kartą užėjusi į svečius, Julija pas Kotryną nebesilankydavo, tačiau pasikviesdavo ją pas save. Kotryna nutuokė, kad Julijai nepatiko aplinka ir netvarka, su kuria ji nepajėgė susidoroti. Daržai augo be vienos žolelės, tačiau namai... nei ji pati negebėjo, nei merginų neišmokė paversti namus bent kiek panašius į Julijos. Taigi, reti susitikimai būdavo tik pas Juliją namie.
Kartą, Kotrynai pasibėdavojus, jog ūkyje trūksta vyriškų rankų, Julija paprašė vyro padėti kaimynei...
Kotryna niekada nebūtų išdavusi Julijos – nuoširdžios, draugiškos..., jei ne pastarosios liga – mirus pirmagimei, Julija nuo visų atsiribojo, nė su kuo nebebendravo, ... Tapo normalu, kad vis dažniau užeidavo Adas... normalu išklausyti Julijos vyrą ir taip sumažinti jo širdies skausmą... Nežinia kada tai nutiko, tik Kotryna savyje pajuto pražydusį pavasarį... Laukdavo Ado pasirodant kaip sausros metu gėlė laukia lietaus. Užtekdavo jai tik girdėti jį kalbant, matyti juodas jo akis... naktimis svajodavo suleisti savo rankas į juodas jo garbanas, būti apkabintai didžiulėmis jo tvirtomis rankomis, pajusti jo liežuvio skonį, žaismą,...
Tad, kai kartą užėjęs Adas, net neprašęs jos sutikimo, įvertė į lovą ir... ji net nepasipriešino ir, o, Dangaus karaliai, ji, rodos, mirė ir vėl prisikėlė, vėl mirė, ir vėl...
Kotryna žinojo, jos jų ryšys bus laikinas... Ji žinojo ir tai, jog niekada netaps Julijos varžove..., nes širdyje Adas - ištikimas tik savo žmonai. Tačiau ji pati – Kotryna - mylėjo pirmą kartą gyvenime... ir paskutinį. Kotryna gyveno ilgiau už Adą, tačiau rankos, paskutinį kartą lietusios jos nuogą kūną, buvo... Ado rankos.
...Kaskart, po sueities su Kotryna, Adą aplankydavo įtūžis ant savęs, kad jis toks silpnavalis... Vėliau, kai jo seksualinio alkio malšintojų būrį papildė ir kitos moterys, liko tik sąžinės graužatis, kuri slėpdavosi, užleisdama vietą žmogiškajai fiziologijai ir atidarydama neištikimybės rūmų duris.“
Su meile, Vida Meilė
