„Esu įsitikinęs, kad žmogaus prigimtyje slypi begalinė ne tik moralinė, bet netgi fizinė galia, o toje galioje drauge glūdi siaubingas stabdis — meilė sau, arba veikiau savisąmonė, kuri gimdo bejėgiškumą. Bet vos tik žmogus nugali šį stabdį, jis įgauna visagalybės. Norėtųsi pasakyti, kad geriausia priemonė išsiversti yra meilė kitiems, bet, laimei, tai būtų nesąžininga. Visagalybė yra nesąmoningumas, bejėgiškumas — savisąmonė. Gelbėtis iš tos savisąmonės įmanoma meilės kitiems dėka, miegant, svaiginantis alkoholiu, dirbant ir t. t., tačiau visas žmonių gyvenimas prabėga ieškant šitos užmaršties.” - L. Tolstojus.
„Neišdrįso pažvelgti savo mirusio kūdikio motinai į akis nei tą, nei kitą dieną. Iš bažnyčios gebėjo nužingsniuoti tik iki ligoninės vartų..., tačiau pro juos neįžengė. Nenuėjo ir į Mildos tėvų namus - nenorėjo meluoti, teisintis... Grįžo į tuščius, mirtimi kvepiančius namus. Tėvukas, kaip sykis, jam išvykstant įbruko naminukės butelį – visą litrą. Gal tai padės nuplauti kylantį šleikštulį dėl baimių, savo silpnumo, gailesčio sau - mylimiausiajam...? Pirmą kartą gėrė vienas.“
Jei mylintis žmogus gali daug iškęsti, suprasti, atleisti... laukti..., tai viršininkas to nė neketina daryti.
„Mariui, neatvykus porą dienų į darbą ir nepranešus apie tai iš anksto, pasirodžius darbe buvo pranešta, jog jis atleistas. Gal įtakojo nelaimė, gal dar juntamos pagirios, bet Marius šią žinią priėmė labai abejingai. Jis nė neketino aiškintis. Nuėjo į tuo metu vadinamą „Kadrai“ skyrių, pasiėmė jam priklausančius pinigus ir, atsisveikinęs su ten dirbančiom moteriškėm, užvėrė dar vieno savo gyvenimo etapo duris. Tiksliau tariant, užvėrė pirmąsias to gyvenimo etapo duris. Liko dar vienos – gyvenimo su Milda durys. Šioms uždaryti reikės nepaprastai didelių pastangų...
...Šalto vandens čiurkšlės pliekė nuogą vyro kūną, tarsi bausdamos už jo viduje apsigyvenusį abejingumą. Kai fizinis šaltis pasiekė, rodos, kiekvieną kūno ląstelę, Marius virpančiomis rankomis pasuko rankenėlę į kitą pusę. Karštas vanduo, tarsi žaibas, pasiekė širdį, kuri taip suplazdėjo, jog Marius prisivertė užbaigti pradėtą eksperimentą.
Apsitrynęs aštriu rankšluosčiu, apsirengė švariais drabužiais. Jau įprasta, kad reikia tik atidaryti spintos duris ir iš karto randi tvarkingus rūbus. Mildos nuopelnas... Pravėrus spintos duris, pasitinka gaivus vasaros kvapas.
Čia, lentynose, slepiasi įvairiausios kvepiančių žolelių puokštelės, suguldytos į pačios Mildos surauktus mielus lininius maišeliukus. Čia kiekvienas drabužis išmyluotas šios moters rankų: išskalbtas, išlygintas, susiūtas, suadytas...
...Abejingumas dingo perkant gėles. Širdis pradėjo lipti pro gerklę... Žengiant ligoninės laiptais nematomas kūjis vis daužė ir daužė... Praveriant palatos duris, Mariui manėsi, jog tuoj pabirs marškinių sagutės – krūtinė, rodos, sprogs.
Ji gulėjo tokia rami, kad Mariui pasirodė mirusi. Veido oda beveik nesiskyrė nuo papilkavusio ligoninės pagalvės užvalkalo. Dar visai neseniai lietusios jį lūpos buvo tarsi nuspalvintos melsvai ir priminė vienas kitą apsikabinusius pusmėnulius. Jei ne išdavikiškai kartkartėmis virptelėjusios blakstienos, Marius... būtų pasijutęs išlaisvintas... Žiauru, tačiau tai buvo tiesa. Vyras jautėsi tarsi su antrankiais, pagamintais iš vieno sunkiausio žemėje aptinkamų metalų – volframo - sunkiausio ir brangiausio metalo.
Jis turėtų būti VYRU; apkabinančiu savo moterį taip, jog ji nurimtų; kalbančiu savo moteriai tai, nuo ko jai palengvėtų; mylinčiu savo moterį taip, kad ji patikėtų... savimi, rytojumi, gyvenimu... Deja, jo rankos gebėjo tik vos vos prisiliesti prie Mildos patalo, ant jo dedant gėles; jo lūpos gebėjo tik sušnibždėti „Atleisk“; žvilgsnis ir visa vyro esybė išdavė jaučiamą šiai bejėgei moteriai vienintelį jausmą – liūdesį... “
„Marius negalėjo pasielgti kitaip... Nepajėgė gyventi su tokiais sunkiais antrankiais, nors ir kokie jie buvo... brangūs... Dar vis miegančią Mildą, laikinai pabėgusią nuo patirto skausmo ir nenujaučiančią jos tykančios išdavystės, Marius apliejo paskutiniu - kupinu apgailestavimo žvilgsniu ir tylutėliai užvėrė palatos duris.
Užvėrė duris, jungusias su moterimi, dovanojusia jam savo tauriausius jausmus, gražiausią laiką... Anapus durų liko moteris... nepaguosta, išduota... tačiau jo išduota paskutinį kartą. Kažin, ar galėtų kas nuteisti vyrą, atsisakiusį nieko nereikalaujančios moters meilės, pasiryžusio nebemeluoti, tiesa, neišdrįsusio pažvelgti jai į atmerktas akis?“
Susilietę gyvenimai dažniausiai turi prasmę. Abi pusės turi vykdyti kartais nepakeliamai sunkias užduotis, tačiau abi pusės būna vertos dovanos. Kartais dovana – švelni meilė, kartais – deginanti aistra, kartais – sveiko vaiko juokas, kartais – atskleista paslaptis, kartais... Marius bėgdamas nuo sunkios užduoties, pabėgo nuo jam ypatingai svarbios žinios.
Su meile, Vida Meilė
