„Skausmas – tarsi pakirpti sparnai ir negalėjimas skristi... Ir, jeigu šitai labai ilgai nesprendžiama, galima beveik net pamiršti, jog buvai sukurtas skraidyti.“ - Wm. Paul Young
Statistika teigia, kad gimdymo metu patiriamas skausmas – didžiausias, kokį gali patirti žmogus. NETIESA. Skausmas, kurį jaučia mama, netekusi savo kūdikio - didesnis, gilesnis, ypatingas. Jis apsigyvena moters viduje ir persekioja ją visą gyvenimą, kartais net be priežasties atsinaujindamas.
Kiekviena kūdikio laukianti mama svajoja apie vaikelį ir iš anksto su juo susieja savo gyvenimą. Todėl atsitikus nelaimei, svajonė dingsta, o gyvenimas virsta aštriausių akmenų kalnu. Tik artimųjų meilė ir dėmesys gali padėti nuristi bent didžiausius iš jų.
„Milda vis mąstė, ką jautė jos sūnelis, gimęs ir negalėjęs prisiglausti prie savo mamytės, kuri dar miegojo paveikta vaistų. Juk kiekvienas „žingsnelis“ į šalį nuo brangiausio žmogaus sukelia mažyliui liūdesį. Jos sūnelis aštuonis mėnesius jautė savo mamytės širdies plakimą, klausėsi kas vakarą jos dainuojamos lopšinės, jautė jos išgyvenimus ir didžiulę meilę jam. Ir staiga... vienas, svetimoje aplinkoje. Ar nebuvo mirties priežastis – baimė ir liūdesys? Kokia jam buvo pirma ir paskutinė jo gyvenimo valanda? Ar ji viską padarė, kad jis gyventų?
Mildai labai skaudėjo... Ji žinojo, kad dar skaudės ilgai, gal net nesiliaus skaudėję, tačiau reikėjo gyventi toliau.... Dėl mylimų žmonių. O jų buvo labai daug. Nelaimė dar kartą patvirtino liaudies teigiamą tiesą, kad tik patekęs į bėdą sužinai, kokie žmonės yra šalia tavęs. Mildą supo gausus jai atsidavusių žmonių būrys, kurie ją gerbė ir mylėjo bei palaikė tomis juodomis dienomis. Labai gaila, kad tarp jų nebuvo Mariaus. O juk jai, Mildai, labiausiai reikėjo būtent jo. Jai taip reikėjo mylimojo tvirto glėbio, kuriame gal pasijaustų nors šiek tiek saugiau; reikėjo išgirsti, kad jis jos nekaltina, kad viskas susitvarkys, kad jie dar bus laimingi...
Milda žinojo, kodėl Mariaus nebuvo šalia, tačiau dėl to skaudėjo ne mažiau... Greičiausiai būsimas tėvelis net nenujautė, kas vyksta..., o jam pranešti apie įvykusią nelaimę tuomet galima buvo tik pasiunčiant telegramą, tačiau, kol žinia būtų pasiekusi Žemaitijos kaimelį, vaikelis jau būtų buvęs palaidotas. Be to, tokią žinią perduoti telegrama buvo rizikinga - Mariaus mamos širdis...
Milda vylėsi, kad Marius spės laiku... Ji labai išgyveno, jog negalės nė vienas iš tėvų palydėti savo sūnelio... Dėl gimdymo komplikacijų Milda privalėjo likti ligoninėje. Ji tyliai pasitiko žinią, kad broliai jau pasirūpino dokumentais ir viską suorganizavo...“
„Marius, grįžęs iš savo tėvukų ir neradęs namie Mildos, kažkodėl sunerimo. Ji visada laukdavo jo. Tąkart, įžengus į namus, nepasitiko kepamo pyrago kvapas... Nuvažiavo pas jos tėvus. Ten ir sužinojo apie klaikią realybę... Nors Marius nematė reikalo džiūgauti dėl neplanuoto nėštumo ir apie būsimą vaikutį nesvajojo, mažylio gyvenimo tragedija jį sukrėtė. Širdis tarsi suakmenėjo. Tyliai atsėlino baimė... pažvelgti Mildai į akis. Kažkodėl dėl įvykusios nelaimės pasijuto labai kaltas.
Marius kaip tik ir grįžo tiesiai į savo vaikelio pirmą ir paskutinę kelionę. Pats nešė baltą mažutį karstelį. Pats saugiai nuleido į duobę, primenančią baltų chrizantemų sodą... toks pageidavimas buvo Mildos. Turbūt taip ji norėjo išreikšti savo atsisveikinimą su sūnumi? O gal tai buvo paskutinė jos dovana, juk nieko daugiau ji nebegalėjo pasiūlyti savo sūnui?
Lietuvoje maldingas budėjimas prie mirusiojo kūno vadinamas šermenimis. To Mildos šeima net neketino daryti, tačiau iš kapinių visi nuvažiavo į bažnyčią, kur už mažąjį žmogeliuką buvo aukojamos mišios, o po jų sugrįžo į namus ramiai pasėdėti, sukalbėti maldelę bei nuplauti skausmą degtinės taurele...
Po pamaldų buvo suplanavę aplankyti Mildą. Grįžus Mariui, situacija pasikeitė – nusprendė, kad važiuos vienas Marius.“
„...Paskutinį kartą Marius Mildą matė jam išvažiuojant į kaimą. Ji labai norėjo važiuoti kartu, tačiau jis paprieštaravo. Kaip visada – rami, Milda jį išlydėdama apkabino ir švelniai pabučiavo į lūpas. Paprašė perduoti gerų dienų Mariaus tėvukams ir seserims bei palinkėjo jam saugios kelionės. Jis žinojo, jautė savo nugara, kad ji žvelgia į jį pro langą, tačiau nežinia kodėl neatsisuko jai pamojuoti. Dabar jis labai dėl to gailėjosi.
Jis ir dabar žino, kad Milda jo laukia ir galbūt kaip tada, išlydint, žvelgia pro langą. Deja, ... Ir šiandien ji neišvys Mariaus veido, nes jis neturi teisės suteikti jai dar daugiau skausmo. Ir sau.
Šiandien jis gers.“
Su meile, Vida Meilė
