Dažnai girdime, kad suaugę žmonės turintis augintinį lengviau užmezga naujas pažintis, rečiau serga depresija ir yra laimingesni. O ar kada susimąstėte kokią naudą augintiniai teikia vaikams?  Ar vaikai taip pat jaučia augintinių teikiamus privalumus ir kokie jie yra?

Gyvūnų terapijos pradžia

Pirmasis augintinio teikiamą naudą vaikams nustatė ir aprašė visame pasaulyje puikiai žinomas psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas. Psichoterapijos seansų metu jis dažnai būdavo su savo čiau-čiau veislės šunimi, vardu Džofi. Iš pradžių šuo buvo kambaryje kaip paguoda psichoanalitikui, kuris teigė, kad jis buvo labiau atsipalaidavęs, kai šuo buvo šalia. Tačiau Freudas netrukus pastebėjo, kad šuns buvimas padeda pacientams jų terapijos seansų metu. Šis skirtumas ryškiausias buvo tada, kai Freudas turėjo seansus su vaikais ir paaugliais. Jam atrodė, kad pacientai labiau linkę atvirai kalbėti, kai šuo būdavo kambaryje. Jie taip pat noriai kalbėjo apie skaudžius dalykus. Teigiami rezultatai buvo stebimi ne tik bendraujant su vaikais, bet ir su suaugusiais.

Tačiau gyvūnų terapijos pradininku yra laikomas kitas žmogus – vaikų psichiatras Borisas Levinsonas. Jis pirmasis garsiai prabilo apie gyvūnų teikiamą naudą Amerikos psichologų asociacijos susitikimo metu Niujorke.

Didžiausias teigiamas poveikis – iki 10 metų

Vaikystė ir paauglystė yra labai svarbūs gyvenimo etapai, kurie gali nulemti ar prisidėti prie sveikatos kokybės, emocinės gerovės, mokymosi ir elgesio formavimosi. Santykiai su kitais yra vienas iš pagrindinių vaiko ir paauglio vystymosi veiksnių. Daugėja atliktų tyrimų, kurie įrodo, kad naminių gyvūnėlių ir vaikų ryšys gali turėti teigiamos įtakos vaikų ir paauglių vystymuisi.

Vienas tokių tyrimų buvo atliktas Olandijoje, Utrechto universitete. Jis parodė, kad augintinis daro poveikį vaiko savigarbai. Vaikai turintys naminį gyvūną yra linkę teigiamai vertini save ir juos supančias gyvenimo sąlygas, lengviau priima kritiką. Nustatyta amžiaus riba, iki kurios gyvūnas-kompanionas daro didžiausią teigiamą poveikį vaiko savigarbos formavimuisi, tai yra iki 10 metų.

Įrodyta, jog vaikai, kurie vaikystėje yra prisirišę prie savo augintinio, gali turėti naudos dėl ilgalaikio atsparumo depresinėms emocijoms. Augintinis leidžia vaikui užimti tam tikras pareigas šeimoje ir jaustis svarbia jos dalimi. Taip pat gyvūnas padeda kovoti su vienatvės jausmu.

Įtaka vaiko kalbinių gebėjimų formavimuisi

Vaikų raidos ir šeimos santykių specialisto, daktaro Roberto H. Poresky teigimu, augintiniai gali palengvinti kalbos įsisavinimą ir potencialiai pagerinti vaikų verbalinius įgūdžius. Taip gali nutikti dėl to, kad gyvūnas yra vaiko kompanionas, kuris yra kantrus mažojo klausytojas.

„Nepriklausomai nuo vaiko gebėjimo bendrauti augintinis linkęs reaguoti į visus vaiko skleidžiamus garsus. Gyvūnai veikia kaip patrauklus stimulas ir skatina mažų vaikų žodinį bendravimą. Mažieji bando atkreipti augintinio dėmesį  pagyrimais ar įsakymais, stengiasi pakartoti suaugusio duotas komandas augintiniui. Vaikui pradėjus kalbėti augintiniai tampa pačiais geriausiais klausytojais, nes jie neišsako kritikos ir nepaiso istorijos nuoseklumo, nepaiso kalbos kultūros klaidų. Todėl mažieji gali reikšti savo mintis laisvai, nesidrovėdami. Vis labiau populiarėja skaitymo užsiėmimai augintiniams, vaikams turintiems skaitymo sunkumų tai viena iš alternatyvų padaryti progresą šioje srityje. Naminiai gyvūnai nesmerkia, nesijuokia ir leidžia skaityti vaikui jam patogiu skaitymo tempu. Glostant gyvūną sumažėja patiriamas stresas“, – įžvalgomis dalinasi Robertas H. Poresky.

Padeda ugdyti emocinį intelektą

Švedijoje, Geteborgo universiteto atliktas tyrimas su 4–5 metų vaikais, patvirtina augintinių teikiamus privalumus. Tyrimas parodė, kad šunų ir kačių turėjimas padeda ugdyti emocinį intelektą.

Pagal Goteborgo universiteto mokslininkus, gyvūnų ir vaikų ryšys yra pagrįstas neverbaliniu bendravimu, stebėdami augintinius mažieji išmoksta skaityti gyvūno kūno kalbą ir suprasti, kas jiems patinka, kaip jie elgesį norėdami gauti tam tikrą daiktą ar kada gyvūnai tampa pasyvūs ar vengia kontakto. Pastebėta, kad vaikai turintys augintinį yra linkę greičiau pastebėti bendraamžių ir suaugusių emocijas. Taip pat mažieji geba tiksliau įvardinti ir apibūdinti situaciją, kurioje galėjo kilti tam tikros emocijos.