Milijonai visame pasaulyje „YouTube“ platformoje žiūri, kaip žmonės vienu prisėdimu sudoroja milžinišką kiekį maisto. Daugelis šio keisto žanro „žvaigždžių“ iš tokios veiklos užsidirba gausius pinigus. Iš kur kilo ši mada? Ar ji iš tiesų gali būti žalinga? Jau keletą metų žmonės eina į „YouTube“, kad valandų valandas žiūrėtų, kaip nepažįstami žmonės vienu metu sugeba suvartoti daugiau nei 4000 kalorijų.
Ši keista mada atsirado Pietų Korėjoje. Išvertus iš korėjiečių kalbos, žodis „mukbang“ reiškia „valgymo transliacija“. Profesionalūs „mukbangeriai“ Pietų Korėjoje gali uždirbti iki 10 tūkst. dolerių per mėnesį, neįskaitant įvairių prekinių ženklų rėmimo. Simon Stawski, kanadiečių „blogeris“ gyvenantis Pietų Korėjoje, 2018 m. interviu su „Today Food“ teigė, kad Korėjoje nėra įprasta, kad žmonės eitų valgyti vieni. Pietavimas ar vakarieniavimas yra socialinė veikla. Tie, kurie negali valgyti su kitais, greičiausiai liks namuose valgyti vieni, tačiau jie vis tiek turės norą bendrauti. Stawski nuomone, „mukbang“ kaip tik atlieka šią funkciją – šios transliacijos suteikia progą nesijausti vienišam.
Tačiau kodėl tokiose situacijose būtinai reikia žiūrėti „mukbang“? Viena vertus, daugelis žmonių renkasi žiūrėti „mukbang“ dėl potencialios ASMR patirties, kitaip tariant, jie jaučia išskirtinį malonumą stebint bei klausant, kaip kiti žmonės daro kasdienes veiklas. Kramtymas, traškėjimas ir kiti garsai, skleidžiami valgant, žiūrovams sukelia malonų dilgčiojimą. Kita vertus, kitiems žmonėms yra paprasčiausiai smalsu peržiūrėti tokį absurdišką besaikį aktą. „Mukbangeriai“ savo transliacijų metu gali sudoroti viską – dešimtis dubenėlių rameno, keletą KFC kibirų ar picų, krūvą krabų kojų ar net kibirą saldainių.
Nenuostabu, kad toks nesveikas elgesys kelia didelį susirūpinimą gydytojams ir dietologams. Mitybos specialistė Erin Palinski-Wade teigia, kad nors kai kurie žiūrovai praneša, jog žiūri tokio pobūdžio vaizdo įrašus siekdami patenkinti savo potraukį maistui, taip padedant laikytis savo dietos, jautresniems žiūrovams „mukbang“ turinys gali sukelti maisto vartojimo sutrikimus.
Žinoma, kur kas didesnis pavojus kyla ne tokio turinio žiūrovams, bet patiems kūrėjams. „Mukbang“ pavojų sveikatai geriausiai atspindi kūrėjo „Nikocado Avocado“ istorija. „YouTube“ platformoje šis kūrėjas turi virš 2.9 milijonų prenumeratorių, o jo vaizdo įrašai yra surinkę daugiau nei pusę milijardo peržiūrų.
2014 m. Nikocado pradėjo kurti vaizdo įrašus, kuriuose grodavo smuiku ar aptardavo veganizmo gyvenimo būdą. Tiesa, netrukus jis pradėjo tikinti, kad veganiška dieta jam sukėlė daug sveikatos problemų, o 2016 m. jis nusprendė atsisakyti veganiško gyvenimo būdo bei nustojo kurti vaizdo įrašus šia tema.
Ieškodamas naujų būdų išpopuliarėti, Nikocado pabandė kurti „mukbang“ turinį. Pirmasis vaizdo įrašas sulaukė itin daug peržiūrų, tad jis nusprendė toliau kurti šia tema. Laikui bėgant, siekiant išlaikyti auditoriją, jis privalėdavo valgyti vis didesnį kiekį maisto. Pradėdamas kurti „mukbang“ turinį, Nikocado Avocado svėrė apie 70 kg. Vos per vienerius metus nuolatinio besaikis valgymo dėka jis sugebėjo priaugti netgi 90 kg – 2017 m. jis svėrė jau 160 kg. Akivaizdu, kad jis pradėjo skųstis savo fizine sveikata, tačiau suprastėjo ir jo psichologinė būklė.
Vietoj to, kad kreiptųsi į gydytojus, jis nusprendė monetizuoti savo blėstančią sveikatą. Nikocado pradėjo kelti vaizdo įrašus, kuriuose isteriškai pasakodavo (neretai meluodamas) apie savo dramatiškus gyvenimo įvykius. Pamatęs, kad šie vaizdo įrašai susilaukia daugiau peržiūrų, jis pradėdavo reguliariai kelti tokį turinį. Vos prieš metus jis jau gyrėsi savo nauju, dviejų milijonų vertės, namu.
Ar tai reiškia, kad visų „mukbang“ kūrėjų laukia toks pat dramatiškas likimas? Žinoma, kad ne. Galima ramiai kurti tokio pobūdžio turinį ir šalia laikytis pakankamai padorios dietos. Problema kyla iš to, kad interneto asmenybės pasižymi polinkiu dėl trumpalaikės šlovės paaukoti viską, įskaitant net savo sveikatą. To priežastis paprasta – masiško interneto vartojimo auditorija reikalauja vis labiau „intriguojančio“ turinio. Šioje vietoje kūrėjas turi bent porą pasirinkimų – arba dėl trumpalaikės šlovės atsiduoti šiam toksiškam ciklui, arba ieškoti kitokio pobūdžio kūrybos, kuri surinktų nuosaikesnę auditoriją.
