Pirmosios kultūrinės patirtys vaikams – ne tik vartai į turtingą bei įvairialypį meno pasaulį, bet ir galimybė ugdyti kūrybiškumą, vaizduotę, reikšti emocijas, geriau suvokti save bei kitą. Dalis tokių patirčių yra specialiai pritaikytos mažiesiems, kaip pavyzdžiui, Čikagos vaikų muziejus, o kitos verčia tėvus pasukti galvą – kada yra tinkamas laikas su atžalomis lankytis meno muziejuose? Anot psichologės Aušros Kurienės, kultūrinės patirtys neturi amžiaus apribojimų. Daug svarbiau – tai, kokį indėlį į jų pažinimą kartu su vaikais įdeda suaugusieji.

Pažinčiai su menu nėra vieno tinkamo amžiaus

Meno parodos, priešingai, nei filmai ar dalis spektaklių, amžiaus cenzo dažniausiai neturi, todėl sprendimas, nuo kokio amžiaus atžalas vestis į meno muziejų, priklauso nuo pačių suaugusiųjų. Tėvams sąmoningai įsitraukiant, siekiant ne tik su vaiku apžiūrėti meno kūrinius, bet ir aptarti jų sukeliamus jausmus, mažiesiems lankytojams draugiška gali tapti kone bet kuri meno paroda.       

Psichologė pabrėžia, kad pažindinant atžalas su meno pasauliu svarbu į šią patirtį visapusiškai nerti kartu.

„Menas gali paveikti labai stipriai, sukelti intensyvius jausmus ir pojūčius – tiek pozityvius, tiek negatyvius. Meno suteikiamos emocijos ir mintys, sužadinama fantazija visuomet veikia, todėl vaikui yra labai svarbu šalia turėti suaugusį žmogų, kuris gali paaiškinti ir padėti priimti tai, kas patiriama“, – teigia psichologė.          

Meno kūrinio sukeltas emocijas vaikai gali komunikuoti gerokai išraiškingiau – pavyzdžiui, pradėti garsiai juoktis, išvydę vaizduojamą nuogą kūną. Dažnam suaugusiajam tokia reakcija atrodo netinkama muziejuje, todėl kyla noras vaiką sudrausminti, pamokyti tinkamo elgesio.

Psichologė akcentuoja – tam, kad toks susidūrimas su menu taptų pozityvia patirtimi, svarbu negniaužti vaiko reakcijos, o drauge reflektuoti, įprasminti, padėti suprasti, kodėl meno kūrinys sukelia vienokius ar kitokius jausmus.

„Keturmetis muziejuje net ir prie postmodernaus paveikslo gali turėti labai konstruktyvią patirtį – ne ką prastesnę, nei suaugęs žmogus, bet tikrai ne paliktas vienas pats su savo jausmais. Net ir vaikams skirtoje parodoje, kurios turinys yra išimtinai pritaikytas vaikams, yra būtina, kad šalia būtų suaugusysis, su kuriuo būtų galima aptarti visus kylančius jausmus, fantazijas ir mintis. Priešingu atveju tokia kultūrinė patirtis gali paprasčiausiai išbyrėti kaip smėlis pro pirštus“, – svarsto specialistė.

Kultūrinės patirtys – „kapitalas“ ateičiai?

Ankstyvųjų kultūrinių patirčių nauda neabejojama – tyrimai rodo, kad jos lemia tai, kaip ateityje priimsime sprendimus, suvoksime savo tapatybę, reikšime jausmus. Visgi svarbu nepamiršti, kad čia ir dabar patiriamos emocijos, kuriami prisiminimai yra ne mažiau vertingi, nei ilgalaikėje perspektyvoje išryškėjanti nauda emocinio intelekto ar kognityvinių įgūdžių vystymuisi.               

„Mąstymas, kad kiekviena patirtis turi būtinai atnešti išmatuojamą naudą ateityje, turi vartotojiškumo atspalvį. Viena moteris man pasakojo, kad ketverių metų jau galėjo išvardinti visus menininkus impresionistus. Jos tėvai neabejotinai dėjo dideles pastangas, parodė daugybę paveikslų, jos pačios nuo meno neatgrasė, tačiau ar tai vaikui iš tiesų yra vertinga?“,  – svarsto A. Kurienė.

Psichologės teigimu, šiuolaikiniai tėvai dažnai taip smarkiai susitelkia į vaikų ateitį, kad pamiršta užfiksuoti bei pilnavertiškai išgyventi dabarties momentus.

„Kultūriniai ir meniniai išgyvenimai dažnai yra momentiniai. Štai mes atsimename – esu su tėčiu „Poezijos pavasaryje“, einu su močiute į teatrą... Tai – akimirkos, paliekančios mumyse didelius pėdsakus, tačiau jų svorio neįmanoma pamatuoti per apčiuopiamą, suskaičiuojamą grąžą. Bendros kultūrinės patirtys yra tokie momentai, svarbūs ir vaikui, ir tėvams – svarbu juos užfiksuoti ir pilnai išgyventi kartu“, – pabrėžia psichologė.     

Susidomėjimas prasideda nuo suaugusiojo

Ko gero, dažnai tenka pastebėti ar net patiems atsidurti situacijoje, kuomet vaikui žaidžiant ar užsiimant kita veikla suaugusieji imasi savo reikalų – pavyzdžiui, įninka į telefono ekraną. Nors tėvams toks laikas gali pasirodyti kaip puiki akimirka skirti minutę asmeniniam atokvėpiui, svarbu nepamiršti, kad vaikus sudominti galime tik patys įsitraukdami bei rodydami pavyzdį.             

„Kaip vaiką įvesti į meno pasaulį? Per tai, kas man pačiai patinka, kuo nuoširdžiai domiuosi ir matau prasmę. Jei su vaiku ateinu į baletą ir šalia atsisėdusi naršau telefone, tai nėra įvedimas į baleto kultūrą. Jei atvedu vaiką į parodą ir išeinu į kavinę apačioje, siunčiu žinią apie tai, kad iš tiesų įdomu yra ne būti parodoje, o gurkšnoti kavą“, – svarsto A. Kurienė.        

Nors ryšį ir bendrystę su vaiku galima patirti įvairiose situacijose – nuo žaidimų iki pasivaikščiojimo – A. Kurienė akcentuoja tai, kad būtent menas sukuria palankią erdvę kalbėtis apie pačius įvairiausius, net ir labai sudėtingus ar negatyvius, jausmus. Šia prasme menas legalizuoja visas įmanomas emocijas – pavyzdžiui, pyktį, baimę, gėdą, kuriuos įprastai gali būti nepatogu ar sunku įvardinti.

„Nustebtume, kiek vaikų bijo nupiešti medį ir verkia tai padarę, nes rezultatas išeina negražus. Tuo tarpu atėjus į parodą nė nesurasi dviejų vienodų medžių – čia jie gali būti ir šleivi, ir kreivi, ir net visai nepanašūs į medžius. Tai legalizuoja fantaziją, vaiko individualumą, leidžia jam suprasti, kad nėra vieno teisingo būdo vaizduoti ar suprasti reiškinius, vieno teisingo būdo jausti“, – akcentuoja psichologė.        

Technologijų pagalba išgyvenamas emocijas perkelti į realybę              

Šiuolaikinių vaikų laisvalaikis neatsiejamas nuo interneto, todėl neretai manoma, kad juos sudominti mažiau interaktyvia, ne ekranuose vykstančia veikla – itin sudėtinga misija. A. Kurienė nesutinka su tokiu požiūriu – anot jos, vaikus jaudinantys dalykai yra universalūs, todėl ne tik įmanoma, bet ir ypatingai svarbu padėti juos atrasti realiame, o ne virtualiame pasaulyje.

„Gausybė mums svarbių ir jaudinančių dalykų yra bendražmogiški, nepriklausomai nuo to, ar esame trejų, ar aštuoniolikos. Visiems svarbu patikti savo mamai ir tėčiui, susirasti draugą ar draugę, įdomiai ir linksmai leisti atostogas, patirti meilę, pripažinimą, sėkmę. Deja, labai daug vaikų šiandien išgyvena sėkmę, susiranda draugų, sulaukia pagyrimų tik būdami internetinėje erdvėje. Vaikai internete užsibūna ilgai, nes būtent ten suranda tai, kas juos jaudina“, – teigia psichologė.                       

Anot jos, kiekvienai kultūrai bei kartai būdinga sukurti naują turinį, kurio pagrindas – tie patys universaliai jaudinantys dalykai. Jei vaikams padėsime tuos dalykus atliepti bei patirti ne ekrane, nereikės imtis kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, draudimų. Nereikėtų bijoti netgi drauge pažaisti kompiuterinį žaidimą ar pasižiūrėti „TikTok‘ą“ – pamėginti drauge suprasti, kodėl jaudina būtent tai, o ne kas kita.     

„Ne menas gydo, ne kompiuteris susargdina – tai daro santykis su vaiku. Santykis gali susargdinti ir išgydyti. Nėra didelio skirtumo, kokiomis priemonėmis tą santykį susikursi, tačiau, man atrodo, per parodą tai daryti yra įdomiau“, – sako A. Kurienė.