Europos čempionai prieš 80 metų
Po gana prasto Lietuvos rinktinės pasirodymo pasaulio krepšinio čempionate Kinijoje nelabai jauku, bet reikia prisiminti, kad šiemet sukanka 80 metų kai Kaune 1939 metais įvyko Europos krepšinio čempionatas, kuriame Lietuvos rinktinė vėl apgynė Europos krepšinio čempionės titulą. Šis laimėjimas taip stipriai išjudino Lietuvą, taip išpopuliarino krepšinį, kad ši sporto šaka, nežiūrint net dviejų okupacijų, tapo lietuviams kaip antroji religija.
Šiemet sukanka ir keturiasdešimt metų, kai Kolumbijos sostinėje Bogotoje mirė spaudos dailininkas, karikatūristas ir šaržistas Juozas Penčyla. Atrodytų, kas gali jungti krepšinio čempionatą ir dailininką, tačiau neskubėkime teisti.
Kaune vykęs Europos krepšinio čempionatas lietuviams tapo ypač įsimintinas ne tiek dėl to, kad jo rengimui sudarytame garbės komitete buvo pats Respublikos prezidentas Antanas Smetona, kad specialiai buvo pastatyta Kauno sporto halė. Svarbiausia buvo – iškovoti Europos čempionų medaliai, mūsų sportininkų ryžto, pasiaukojimo ir meistriškumo rezultatas. Nors tuomet atrodė, kad dėl tų medalių kovėsi visa Lietuva. Pritarė ir Amerikos lietuviai, atsiuntę kelis lietuvius krepšininkus, gerokai sustiprinusius mūsų rinktinę.
Tai Pranas Lubinas davė...
Šį įvaizdį ypač stiprino spauda ir radijas. Čempionatą aprašė net 65 akredituoti žurnalistai, nuotraukas darė 20 fotografų, įsijuosę dirbo ir dailininkai. Jų veikla paliko neišdildomą pėdsaką. Prisimenu, kai man dar vaikui, kaimynas, Kauno baldų fabriko darbininkas, rodė seną „XX amžiaus“ laikraščio komplektą su reportažais iš sporto halės ir vis kartojo: „Tai Pranas Lubinas davė... Ot žaidė kaip Dievas...“. Man, ištįsusiam paaugliui, jau lankiusiam Kauno „Žalgirio“ sporto mokyklą ir treniravusiam pas Algirdą Vilimą, krepšinis labai rūpėjo. Tačiau aš tada dar neįvertinau to fakto, kad nuo tų įvykių jau praėjo dvidešimt metų, o kaimynas vis dar susijaudinęs aikčiojo: „Tai Lubinas...“
Dešimtys draugiškų šaržų, karikatūrų
Taip, tuomet Lietuvos spaudoje ypač išpopuliarėjo dienraščio „XX amžius“ korespondento Broniaus Keturakio reportažai. Išpopuliarėjo taip pat ir draugiški šaržai bei karikatūros, kurių autorius buvo Juozas Penčyla. Jis sporto halėje dirbo pasiaukojančiai ir labai produktyviai. Sukūrė visų čempionate dalyvavusių aštuonių valstybių komandų narių draugiškus šaržus – net 89 piešinius. Kai kuriuos krepšininkus, ypač 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių čempioną Praną Lubiną (laimėjusį aukso medalį JAV krepšinio rinktinės sudėtyje), jis šaržavo ir po kelis kartus. Išliko ir čempionato organizatorių, teisėjų šaržai, karikatūros čempionato tematika.
J. Penčylos šaržai – tai humoristiniai ar satyriniai portretai, kuriuose ne piktai, o komiškai perteikiama žmogaus išvaizda, meistriškai ir sąmoningai hiperbolizuojami arba transformuojami individualūs veido, būdo ar pareigybės bruožai. Jam sėkmingai talkino ir šalia esantys daiktai, įvairūs sporto įrankiai ir įnagiai, sportinė atributika. Todėl į juos miela žiūrėti, jie turi išliekamąją vertę.
Latvijos rinktinės protestas
Beja, čempionatas nebuvo vien tik rožėmis klotas. Šalia sporto rungtynių, būta ir problemų, ir užkulisinių intrigų. Antai, norint susilpninti Lietuvos rinktinę, prieš pat čempionatą buvo sukelta diskusija: ar nereikėtų riboti dalyvaujančių sportininkų ūgį, nes 1936 metų Berlyno olimpinėse žaidynėse krepšininkai buvo suskirstyti į dvi grupes – iki 190 cm ir aukštesni. Visgi aukštaūgiams lietuviui Pranui Lubinui ir estui Ralfui Vikstenui buvo leista varžytis.
Pakilo triukšmas ir po Latvijos komandos pralaimėjimo Lietuvai vieno taško skirtumu 36:37. Latviai taip užpyko, kad net žadėjo nutraukti su Lietuvą sportinius santykius. Šios situacijos irgi neliko nepastebėtos J. Penčylos.
J. Penčyla kaip sporto entuziastas ir propaguotojas aktyviai reiškėsi ir kitur. Jis sušaržavo visą Lietuvos krepšininkių rinktinę, 1938 m. tapusią Europos moterų krepšinio vicečempionėmis, nupiešė kelias dešimtis sportininkų, dalyvavusių 1938 m. Lietuvių tautinėje olimpiadoje, daug geriausių lengvaatlečių, šaulių, tenisininkų, boksininkų, plaukikų, jojikų, sklandytojų ir kitų sporto šakų atstovų. Jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos sporto istorijoje.
Kolumbijos sostinėje Bogotoje
J. Penčyla gimė 1908 m. gruodžio 29 d. Naumiestyje. 1927 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, studijavo Lietuvos universitete, Kauno meno mokykloje. 1943 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Spaudoje bendradarbiavo nuo 1930 m. Daugiausia darbų paskelbė leidiniuose „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Geležinkelininkas“, „Suvalkietis“, „Sekmadienis“, „Kuntaplis“, „Vapsva“, kitur. Būdamas darbštus ir talentingas greitai tapo vienu žymiausiu tarpukario Lietuvos šaržistu, karikatūristu. Kaune surengė penkias individualias parodas. Jo šaržai sėkmingai plito ir kaip atvirukai. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. išvyko į Kolumbiją, iki mirties gyveno Bogotoje. Ten dirbo laikraštyje „El Espectador“. Bogotoje ir Medeljine surengė parodų.
Sovietmetyje jo vardas, dėl emigracijos į Vakarus ir antisovietinių pažiūrų, buvo ignoruojamas. Lietuvoje po karo jis buvo mažai žinomas. Todėl tik atšilus politiniam klimatui, prasidėjus Atgimimui, Vilniaus laikraštyje „Vakarinės naujienos“ (1990 01 26) paskelbiau straipsnį „Sugrąžinti vardai: Juozas Penčyla“. O galutinį tašką sugrąžinant dailininką į Tėvynę padėjo Domas Šniukas 2004 m. išleidęs didelės apimties monografiją „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“.
Kur dabartiniai Penčylos?
Ir dar viena mintis kilo apžvelgiant J. Penčylos kūrybą: o kodėl dabar mūsų sporto pasaulis neturi savo Juozo Penčylos? Profesionalūs fotografai, aišku, gerai, bet sportui reikia ne tik faktinės fiksacijos, čia gali tarpti ir humoras, satyra, tiesiog draugiška šypsena.
Vytautas Žeimantas
