„Buvau tas, kuris gyveno taip, kaip norėjo gyventi – vienišiaus gyvenimą. Pusę dienos užsidirbdavau pragyvenimui vertėjaudamas „Unesco“, likusią dienos dalį skaitydavau ir rašydavau“, – 1975 m. teigė argentiniečių rašytojas Julio Cortázaras. Šiemet literatūros pasaulis mini 100-ąsias jo gimimo metines. Skaitytojų dėmesiui – fragmentai iš 1976 m. interviu.
-Ne kartą sakėte, kad pirmiausia esate apsakymų rašytojas ir tik tada romanistas. Gal galėtumėte paaiškinti plačiau?
-Tiesa, dažnai taip sakau. Paaiškinsiu gana paprastai. Kaip beveik kiekvienas pirmiausia pradėjau rašyti eilėraščius, o kai vieną dieną perėjau prie prozos, atsirado ne romanai, o apsakymai. Tai kažkas ypatingo – kad ir kaip būtų keista, la Platos regione yra daugybė įstabių pasakotojų – Horacio Quiroga, Jorge Luisas Borgesas, Felisberto Hernandezas, Adolfo Bioy Casaresas.
Nemėgdžiojau jų. Panašiau, kad mūsų platumose vyrauja fantastinių pasakojimų tendencija, kurios niekas negali gerai paaiškinti. Minėti autoriai parašė keletą pasakojimų, patekusių į pasaulinę literatūros istoriją.
Save kaip apsakymų rašytoją, o ne romanistą suvokiu todėl, kad apsakymą sieju su fatališkumu ir neišvengiamumu – romaną kuriu tik sutelkęs norus, galimybes, įtampas. Man apsakymas visada yra savotiškas blysktelėjimas, atklystantis iš pasąmonės gelmių. Dauguma jų yra susapnuoti – kartais ne naktį, o dieną. Šie sapnai aplanko gana dažnai – kai išsiblaškęs važiuoju metro, tramvajumi arba žingsniuoju ramia gatve. Staiga pajuntu tam tikrą atmosferą, išgyvenu visą situaciją ir suprantu, kad apsakymas jau čia pat. Paprastai nežinau, kaip jis baigsis, tačiau labai gerai žinau, kaip prasidės. Romanui reikia kitokio, profesionalesnio, pasirengimo.
-Jūsų apsakymai gimsta iš toli gražu ne fantastiškos kasdienybės ir staiga nutolsta nuo jos be jokių išankstinių įspėjimų. Ar tai būtų galima vadinti Jūsų autorine fantastika?
-Šiuolaikinė fantastika labai skiriasi nuo to, kas XVIII–XIX a. buvo vadinama gothic novel. Fantastinis siužetas šio žanro kūriniuose visada vykdavo nežinomoje vietoje ir turėdavo visus reikiamus elementus, paruošiančius skaitytoją neįprastų įvykių proveržiui. Mūsų epocha nebetiki tokia anachronistine fantastika, kurioje beveik visada figūruoja daugiakojai, dažniausiai plaukuoti monstrai ir keistos vietos. Tai, kas šiandien suvokiama kaip fantastika, yra šviesus vidurdienis vidurnaktį.
-Tai reiškia, kad naujoji Lotynų Amerikos literatūra yra ypač vaizdinga ir gal net originalesnė bei gyvesnė už europietiškąją. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?
-Taip, laimei, naujojoje Lotynų Amerikos literatūroje labai daug vaizduotės: tai ir grynoji geriausių Borgeso apsakymų, ir magiškoji Gabrielio Garcíos Márquezo bei nuostabaus paskutiniojo Carloso Fuenteso romano „Mūsų žemė“ fantastika.
Tiesa ir tai, kad mūsų literatūra dažnai vadinama labai originalia, tačiau mes, lotynų amerikiečiai, neturėtume rimtai vertinti tokių teiginių. Nemanau, kad Lotynų Amerikos literatūra yra pati originaliausia, tačiau ji pademonstravo didžiausią vidinę jėgą ir pasipriešino gana universaliam literatūros išsausėjimo fenomenui – literatūra stipriai telkiasi į save ir mėgaujasi teksto savianalize, kitaip tariant, užsiima savotiška literatūros meditacija apie literatūrą.
Mes žmogiška ir istorine prasme – jaunas žemynas, jaučiamės įstumti į painią, iki šiol neišreikštą, mažų mažiausiai tinkamai neišreikštą, realybę. Taip mus užvaldė nesenkanti temų, situacijų, galimybių bei veikėjų gausa. Tai pasakytina apie geriausias pastarojo dvidešimtmečio knygas.
Galiausiai sausos savo šalių literatūros išvargintus europiečius sužavi jauna ir kunkuliuojanti literatūra. Tačiau privalu būti atsargiems ir nedaryti drąsių vertinimų. Literatūros vertės nelemia jėga, jaunystė ar pažanga. Manau, šiuo klausimu turėtume likti kuklūs, mat vis dar turime daug trūkumų – kitaip tariant, esame kur kas mažiau savikritiški nei prancūzai, italai arba vokiečiai. Rašome spontaniškiau – kartais taip gimsta genialus, kartais – prastas arba beviltiškas kūrinys.
-Lotynų Amerikos intelektualai nuolat apiberiami klausimais, gvildenančiais skirtingas temas, iš jų tikimasi reprezentatyvių atsakymų. Ar tai nėra nuolatinė našta?
-Žinoma, absurdiška reikalauti iš rašytojo kalbėti apie dalykus, su kuriais jis nesusiduria dirbdamas. Rašytojas rašo knygas, nes į jas sudeda tai, ką turi pasakyti – visa kita lieka nuošalėje. Todėl be ydingo nuolankumo manau, kad tai, ką pasakiau šiame interviu, yra labai toli nuo to, ką daugelį metų sunkiai dirbdamas bandžiau pasakyti savo apsakymais ir romanais.
